Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijose švenčiama viena iš svarbiausių liturginių metų švenčių – Viešpaties Apreiškimo arba Trijų Karalių Iškilmė. Palendriuose mes ją švęsime ateinantį antradienį, sausio 6 dieną, kuri yra šios šventės oficiali bei tradicinė data.Tikiuosi, kad nei vienas iš jūsų, kurie atvykote pas mus šįryt nesijaučia dėl to nusivylęs, tarsi būtumėte praleidę svarbią šventę. Per visą šv. Kalėdų laikotarpį mes nuolat turime prieš akis Įsikūnijusį Dievo Sūnų. Tikėjimo šviesoje mes galime jį kontempliuoti ir garbinti, kaip kadaise tai darė iš Rytų atvykę Išminčiai. Ir nors mūsų tikėjimas, tikriausiai, nėra uolesnis už Išminčių tikėjimą, mūsiškis yra aiškesnis ir tikslesnis. Išminčiai ėmė ieškoti Izraelio Mesijo šio pasaulio tamsybėse savo grynai žmogiška išmintimi.

Savo kelionėje jie buvo netikėtai vedami stebuklingos, bet laikinos Dievo šviesos. Pasiekę Betliejaus prakartėlę ir pamatę kūdikį Jėzų su motina, jie įtikėjo ir jį pagarbino. Tačiau jų tikėjimas buvo intuityvus ir labai miglotas, jo turinys dar palyginti skurdus ir neišsiskleidęs, jie negalėjo pilnai suvokti, kad šis kūdikis yra tikras Dievas ir tikras žmogus, jie negebėjo aiškiai įsivaizduoti, kaip jis atliks pasaulio išgelbėjimo misiją. Išminčiai galėjo išreikšti savo tikėjimą aukodami tris simboliškas dovanas, kurios išreiškė Kristaus asmens slėpinį ir pranašavo jo išganingąją mirtį.

Paskui Išminčiai buvo priversti pabėgti nuo Erodo pykčio. Jie tapo tikrais Kristaus mokiniais, nes patyrė persekiojimą dėl jo vardo ir sugrįžo į savo šalį kitu keliu, per aliam viam, nebe šio pasaulio išmintingųjų, turtingųjų ir galingųjų keliu, bet nusižeminimo, klusnumo ir kentėjimo keliu. Dar nevisiškai suvokdami Kristaus slėpinį, jie ėmė tobulai panašėti į nukryžiuotąjį Viešpatį. O mes matome kūdikį Jėzų ir švenčiame jo gimimą visame jo išganingosios misijos kontekste, Velykų ir Sekminių šviesoje. Kristaus Įsikūnijimas buvo nutylėta paslaptis ne tik „per amžinuosius laikus“ prieš Jėzaus gimimą, bet ir beveik per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Jėzaus mergeliškasis gimimas ilgai pasiliko Marijos ir Šventosios Šeimos paslaptimi. Visiška tiesa apie Jėzaus dieviškąją kilmę ir jo lygybę su Dievu priklausė Jėzaus mesijinei paslapčiai iki Velykų. Visa tai buvo visiškai atskleista apaštalams tik po Prisikėlimo ir Sekminių.

Tad štai kodėl suvokimas, kurį Bažnyčia mums perduoda apie Kristaus įsikūnijimą, yra tobulesnis už Išminčių suvokimą. Tačiau mes turime kartu su Išminčiais tą patį esminį pašaukimą – tapti Kristaus mokiniais ir Dievo vaikais, tobulai panašėti į nukryžiuotąjį Viešpatį, kad galėtume pasiekti jo prisikėlimo garbę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų arba, tiksliau sakant, pagal graikišką tekstą, jis pastatė savo palapinę mūsų tarpe. Ateidamas į pasaulį, Jėzus nepasistatė pastovių rūmų ar mūrinės šventyklos, bet tik trapią palapinę. Tai reiškia, kad sekdamas Tėvo valią jis ketino ne tik gyventi pas mus, bet ir keliauti su mumis, kad galėtų mus vesti per šio pasaulio dykumos kelius, iki pažadėtosios žemės, iki dangaus karalystės, iki pilnos bendrystės su Dievu Tėvu Šventojoje Dvasioje. Būdamas Visagalis Dievo Žodis ir teisingumo saulė, Kristus atėjo iš Dievo karališkojo sosto, a regalibus sedibus, iš dangaus aukštybių, a summo caelo, į mūsų tamsybėmis uždengtą pasaulį.

Išėjęs iš savo jungtuvių kambario, iš Motinos Marijos palaimintų įsčių, kuriose jis buvo pasiėmęs žmogiškąją prigimtį, Jis dabar guli prakartėlėje. Šiuo Kalėdų metu mes galime su meile ir susižavėjimu žiūrėti į jį. Jis yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, gražiausias žmonių, mūsų sielų sužadėtinis. Bet jis neilgai pasiliks gimimo vietoje. Kaip galiūnas jis turės bėgti toliau savo keliu, kad galėtų sugrįžti pas Tėvą su savo žmogišku kūnu pas mus, kurie esame jo nariai. Jis turės augti malone ir išmintimi, jis turi pereiti per visus savo gyvenimo etapus.

Jis turės praleisti 30 metų Nazarete, tyliai dirbti su tėvais, po to trejus metus jam reikės atlikti savo viešąją veiklą, skelbti gerąją naujieną savo žodžiais, veiksmais ir stebuklais. Pagaliau jis turės aukoti savo gyvybę už mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir prisikelti iš numirusių mums atveriant amžinojo gyvenimo vartus. Kristus mus kviečia tapti jo mokiniais ir sekti paskui jį šiuo keliu. Leiskime jam mus išgydyti, mokyti ir traukti meilės ryšiais. Per savo Įsikūnijimą ir Kryžių jis mus ves į savo Prisikėlimo garbę. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/341-homilija-ii-sekmadienis-po-kal%C4%97d%C5%B3-2015.html