Brangūs broliai ir seserys : iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmones, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgęsinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo, bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas.

Neaišku, ar Jonas priklauso Senajam ar Naujajam Testamentui. Jis krikštija Jėzų nenoromis, giliai jausdamas, kad nėra vertas tai daryti, ir kad jam būtų geriau priimti krikštą iš Jėzaus. Jis parodo Jėzų dviems iš savo mokinių ir ragina juos sekti paskui jį sakydamas : „Štai Dievo Avinėlis“. Tačiau jis pats viešai niekada netaps Kristaus mokiniu. Maža to, Kristaus viešosios veiklos metu, jis toliau teiks pasiruošimo ir atgailos krikštą, ir dar turės savo mokinių, kurių gyvenimo stilius ir papročiai daug kuo skirsis nuo Kristaus ir jo apaštalų gyvensenos. Gali net atrodyti, kad savo gyvenimo pabaigoje, kai sėdėjo karaliaus Erodo kalėjime prieš savo kruviną mirtį, Jonas ėmė abejoti, ar Jėzus iš tikrųjų yra tas Mesijas, kurio jis laukė ir kurį buvo paskelbęs. Būtent tuo metu, Kristus sakė apie jį :„Tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet mažiausias dangaus karalystėje yra didesnis už jį“.

Kai kurie šiuolaikiniai egzegetai, remdamiesi tokiais paradoksais, bet be jokių rimtų istorinių įrodymų, mano, kad egzistavo gilus priešiškumas tarp Jono ir Jėzaus, arba bent tarp Jono mokinių ir pirmųjų krikščionių. Tie autoriai teigia, kad Naujojo Testamento tekstai apie Joną buvo parašyti norint paslėpti konkurenciją tarp Jėzaus ir Jono, arba ginčytis su Jono šalininkais ir juos atversti į Kristų. Mano nuomone, tokios hipotezės yra gryna nesąmonė. Ankstyvosios Bažnyčios istorijoje Jono Krikštytojo sekėjų erezijos niekada nebuvo. Apaštalų Darbų knyga, kalbėdama apie žmones, kurie pažino tik Jono krikštą, aiškiai parodo, kad, kai Kristaus mokymas jiems buvo išdėstytas, jie norai priima jį be jokio prieštaravimo. Tai liudija, kad Jonas tobulai atlieka savo misija kaip sužadėtinio Jėzaus draugas, kurio vienintelis džiaugsmas yra girdėti Viešpaties balsą ir vesti pas jį sužadėtines, t. y. žmonių sielas.

Keturios evangelijos ir Apaštalų Darbų knyga kiekviena atskirai kalba apie Joną, ne visada priklausydamos viena nuo kitų. Tačiau iš visų tų raštų išeina vieningas, patikinimas ir visiškai įtikinamas Jono paveikslas. Negalima manyti, kad Jonas buvo įtrauktas į evangelijos istoriją dėl kažkokios antraeilės polemikos. Atvirkščiai, jis yra viena iš pagrindinių ir svarbiausių asmenybių Kristaus gyvenime. Jis turi nepakeičiamą vaidmenį evangelijoje ir dieviškojo apreiškimo ekonomijoje. Jo misija – paruošti žmones priimti Kristų ir būti Kristaus pirmtaku, kiekviename Įsikūnijusio Dievo Sūnaus žemiškojo gyvenimo etape pradedant nuo gimimo, einant per laiką praleistą dykumoje, per Krikštą ir per viešąją veiklą, ir baigiant mirtimi.

Galima sakyti, kad tam tikra prasme Jono misija tęsiasi Bažnyčioje ir žmonijoje per visą istoriją, ir kad pasaulio pabaigoje jis ruoš antrąjį Kristaus atėjimą. Įdomu pastebėti, kad po Kristaus krikšto, Jonas, kuris pamatė Dvasią nusileidžiančią kaip balandį ant Jėzaus, ir girdėjo Tėvo balsą : „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“, Jėzui nesakė : „Jeigu jau atlikta visa, kas reikalinga teisumui, leisk man su savo mokiniais prisijungti prie tavęs.“ Ne, Jonas suprato, kad jam reikėjo tęsti savo misiją ir su tuo Kristus pilnai sutiko.

Ar tai ne didis slėpinys, išreiškiantis Dievo pagarbą kiekvieno žmogaus laisvei? Dievo plane, po Mesijo pasirodymo, Jono misija dar buvo reikalinga kai kuriems žmonėms, norint juos vesti pas Viešpatį švelniai, pamažu, pagal jų vidinį dvasinį ritmą. Pats Jonas galėjo tik palaipsniui susipažinti su Kristaus slėpiniu. Galime manyti, kad net po Kristaus krikšto, jis dar buvo veikiamas tam tikro „eschataloginio nekantrumo“, laukė galutinio teismo ir galingo Dievo Karalystės atkūrimo žemėje artimiausiu laiku. Kristus, savo atsakymu sėdinčiam kalėjime Jonui, turėjo priminti, kad jis įvykdo visas pranašystes apie Mesiją ypač savo gailestingumo darbais ir nuolankiu tarnavimu vargdieniams.

Netrukus po to, Jonas buvo pašauktas eiti pirma Kristaus iki mirties, kenčiančio tarno keliu. Gyvendamas žemėje, šventasis Jonas paruošė Kristaus atėjimą tarp žmonių, kurie jau pažinojo Seno Testamento apreiškimą. O dabar, karaliaudamas danguje, Jonas tęsia savo misiją, globodamas viską, kas gali paruošti Kristaus įvairius atėjimus mūsų sielose, Bažnyčioje, tautose ir visoje žmonijoje, pas geros valios žmones, kurie dar nepilnai pažįsta Kristų. Mes – katalikai – esame pašaukti bendradarbiauti šioje misijoje, ruošdamiesi priimti Kristų, kai jis pasibels į mūsų širdies duris, ir kartu ruošdami jį priimti savo brolius. Tačiau mes pripažįstame, kad už regimų Bažnyčios ribų, yra daug žmonių, kurie, ištikimi savo sąžinei ir tiesai, dalyvauja Jono misijoje.

Jonas Krikštytojas yra ir vienuoliško gyvenimo pirmtakas bei globėjas. Jis mus moko nuolankiai klausytis Viešpaties balso ir gyventi pirmiausia dvasiniais džiaugsmais. Jis mus moko nesisavinti kitų žmonių, bet švelniai, su pagarba, palaipsniui juos vesti pas Viešpatį. Jonui Krikštytojui globojant, tegul mūsų vienuolynas visada būna Kristaus meilės, jo liudijimo ir dialogo su geros valios žmonėmis vieta. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/77-%C5%A1v-jono-krik%C5%A1tytojo-gimimas-homilija.html