Brangūs broliai ir seserys, šiañdienos Mišų pradžiojè, põ garbė̃s hìmno, kùnigas taĩp mel̃džiasi: „Dieve, sàvo tiesà tù apšvietì klýstančius, kàd jiẽ grį̃žtų į̃ tìkrąjį kẽlią; padė́k tàd Bažnýčios vaikáms atmèsti visà, kàs žẽmina krikščióniško var̃dą, ir̃ laikýtis tõ, kàs jám pritiñka“. Bū́tų tikraĩ vertà atidžiaĩ pakomentúoti šį̃ garbìngą tèkstą, kurìs mùms pérduoda auteñtišką Bažnýčios tėvų̃ teològiją ir̃ móko prašýti tinkamiáusių gerybių, kuriàs Diẽvas nóri mùms dúoti. Palýginant sù lotỹnišku originalù, lietùviškas tekstas šíek tiẽk supaprastintas. Komentuodami bandýkime išver̃sti tiksliaũ: “Dievè, kàd klystantieji galė́tų sugrį̃žti į̃ kẽlią, tù jíems ródai sàvo tiesõs šviẽsą;” : Pirmóji maldõs dalìs glaustaĩ apibrė́žia žmogaũs esminiùs sántykius sù Diẽvu išgãnymo istòrijoje. Tèkstas sudãro puĩkią kaĩ kurių̃ Viẽšpaties vargdiẽnių maldãvimo púokštę. Jojè ýpač lengvà atpažìnti 25 psalmę: „Viẽšpats tiesùs ir̃ gẽras, todė̃l jìs klýstančius móko kẽlio. Jìs vẽda kukliúosius teisìngu takù, ir̃ móko juõs sàvo kẽlio“.

Žmonijos aušroje žmogùs suklýdo, õ pàgrindinė jõ klaidų̃ priežąstis – puikýbė. Tai geraĩ suvókė šv. Kotrynà Sienietė: „Diẽvas yrà Tàs, kurìs Yrà, õ mẽs tiẽ, kurių nėrà“. Mẽs – nè Diẽvas, o žmónės, nè kūrė́jas, o kūriniaĩ. Mū́sų buvìmas ir̃ visà, ką̃ tùrime, visì mū́sų gebė́jimai, visa kàs mumysè gerà ir̃ vertìnga kỹla nè ìš mū́sų, bèt ateĩna kaĩp dovanà ìš „šviesýbių Tė́vo“. Tačiaũ ẽsame liñkę užmìršti sàvo Kūrė́ją arbà klaidìngai įsivaizdúoti, kàd jìs yrà nè dõsniai mýlintis Tė́vas, bèt tirõniškas, pavydùs šeiminiñkas. Kaĩp sūnùs palaidū̃nas mẽs norė́tume bū́ti vìsiškai nepriklaũsomi nuõ Diẽvo, naudójami kaĩ kuriàs ìš jõ dovanų̃, tàs, kuriõs mùms labiáusiai „tiñka“, bèt gyvéndami atskiraĩ nuõ jõ, el̃gdamiesi tar̃si Viẽšpaties nebū́tų.

Šv. Paũlius laiške Efeziečiams (Ef 1, 3 – 14) ką̃ tìk prìminė žmogaũs pirmykštį pašaukìmą. Priẽš pasáulio sukūrìmą Diẽvas laisvù sàvo palankios valios nutarimù išsiriñko mùs sàvo Sūnujè, jìs láimino mùs visokeriópa dvãsine paláima, jìs ìš añksto paskýrė mùs per̃ Jė́zų Krìstų tàpti jõ į́sūniais. Pagal̃ šv. Irenėją šìs laĩsvas sprendìmas mùs įvaĩkinti Krìstuje Jė́zuje, yrà vieniñtelė priežastìs dė̃l kõ Diẽvas, išeĩdamas ìš savę̃s, ìš sàvo ámžinojo laimìngo gyvẽnimo Trejýbėje, sukū́rė pasáulį. Taĩ yrà pagrindìnis rãktas léidžiantis paáiškinti vìsą apréikštą diẽviškąjį plãną. Diẽvas sàvo gerùmo pilnatvè norė́jo sukurtì būtýbės, kurios galė́tų laisvaĩ priim̃ti jõ dóvanas, atsakýti į̃ jõ méilę ir̃ dalyváuti jõ gyvẽnime.

Žmonìjos pradžiojè, priẽš nuopolį, Amžinàsis, bèt dár neįsikū́nijęs Diẽvo Sūnùs jaũ bùvo sių̃stas į̃ dvãsinę mìsiją apšviẽsti žmonių̃ prõtą ir̃ šìrdį, ir̃ juõs vèsti palaipsniuĩ ir̃ bè jókio lū̃žio per̃ žẽmiškąjį gyvẽnimą į̃ dañgiškosios karalỹstės pilnãtvę. Deja, kaĩp žìnome, mū́sų pirmìeji tėvai, pasiduodamì puikýbės pagùndai, išė̃jo ìš bendrỹstės sù Viẽšpačiu kẽlio ir̃ ė̃mė váikščioti sàvo neteisìngais keliaĩs, vẽdančiais į̃ vergỹstę ir̃ mir̃tį. Ir̃ dabar̃ mẽs visì ẽsame bevéik neišvéngiamai traukiamì paskuĩ juos.

Vìs dė̃ltõ Diẽvo dóvanos yrà neatšaũkiamos. Norė́damas mus išgélbėti, jìs siuñtė į̃ pasáulį sàvo Sū́nų, tóbulą, nerẽgimą Diẽvą, tãpusį ùž mùs rẽgimu žmogumì. Įsikū́nydamas ir̃ atlìkdamas žẽmėje sàvo mìsiją, Jė́zus Krìstus mùms autentiškai paliudijo Diẽvo ištikimýbę ir̃ gailestingùmą. Paaukódamas sàvo gyvýbę añt krỹžiaus jìs mùms palìko tóbulą nesavanaũdiškos méilės, klusnùmo ir̃ nusižẽminimo pãvyzdį. Prisikéldamas ìš numìrusių jìs mùms tãpo sugrįžìmo keliù pàs Tė́vą ir̃ į̃ ámžinąjį gyvẽnimą.

Antrà mū́sų tèksto dalìs pateikia mū́sų maldãvimo tìkslą. Mẽs prãšome Diẽvo pagálbos, norė́dami kasdiẽn įgyvéndinti savyjè Krìstaus malónę. „…dúok visíems, kuriẽ yrà įsipareigoję bū́ti krikščiónimis, ryžtìngai atmèsti visà, kàs (juosè) prieštaráuja šiám pavadìnimui, ir̃ síekti tõ, kàs jám pritiñka“. Mẽs mel̃džiamės nè tìk ùž savè, individualiaĩ, bèt bendraĩ, ùž visùs krikščiónius. Krìkšto dėkà, mẽs jaũ priklaũsome Krìstui. Mẽs ẽsame pašaũkti atsivèrsti nuolat, kasdiẽn tęsėdami pãžadus, kuriuos padarėme krìkšto metù, ir̃ kuriuõs iškilmìngai atnaũjiname kasmẽt per̃ Velýkas.

Prãšome malónės, kàd galė́tume atsižadėti Šėtõno ir̃ visokio blõgio, kàd galė́tume ryžtìngai atmèsti ( lotỹniškai „išspjáuti“!) puikýbę ir̃ vìsas ýdas, kuriõs prieštaráuja krikščiónio vardo orùmui. Mẽs prãšome malónės áugti tikė́jimu, viltimì, ir̃ méilė, malónės tàpti vìs panašesnì į̃ Krìstų, nuolankumù ir̃ visomìs reikalìngomis dorýbėmis. Prãšome ir malónės tiñkamai pérduoti sàvo tikė́jimą kitíems. Kaĩp apãštalai šiõs dienõs evangèlijoje mẽs ẽsame siunčiamì pàs sàvo brólius ir̃ sẽseris pasáulyje. Taĩ nè dirbtìnė savanaũdiška mìsija. Priešingai, kaĩp prãnašo Amoso atveju, jì tùri plaũkti ìš mū́sų méilės ir̃ auteñtiško atsidavìmo Diẽvo vãliai.

Jì bùs výkdoma nebūtinaĩ tolimosè šalysè, bèt sàvo kasdienìnėje aplinkojè. Kartaĩs būsime pašauktì liùdyti sàvo žõdžiais ir̃ pamókymais. Nereikė́tų bijóti tikslaĩ įvar̃dinti žmonių̃ ýdas, neteisýbes ar ligàs. Tačiaũ, jéigu žmónės dár nesùgeba priim̃ti mū́sų žodžių, tùrime sténgtis jiems paródyti Krìstų sàvo týru gyvẽnimo el̃gesiu – atgailáudami, ryžtìngai atmesdamì visà, kàs (mumysè) prieštaráuja Krikščiónio var̃do orùmui, nusikratýdami nuõ sàvo kójų dùlkes, kurios sùsikaupė mūsų gyvẽnimo nuklydimuose.

Daugiaũ negù žõdžiais, mẽs gãlime juõs laimė́ti sàvo maloningumu, nuolanku ir̃ nesavanaũdišku atidavimù. (Evangelijoje pagal Mõrkų, graĩkiškame tekstè, dùlkių nusikrãtymo gèstas yrà siū́lomas apãštalams kaĩp liùdijimas nebū́tinai priẽš negẽrai nusiteĩkusius žmónes, bèt atvirkščiaĩ – jíems paties, jų̃ náudai, nórint jíems padė́ti, nórint juõs apšviẽsti. Mẽs tùrime nusivalýti nè nuõ kitų, o nuõ sàvo dùlkių ir nešvarùmo, duodamì kitiems pãvyzdį). Mū́sų tìkslas nè teĩsti arbà pasmer̃kti sàvo ar̃timus, bèt prisidė́ti priẽ jų̃ išgýdymo ir̃ atsivertimo. Kártu sù šventuoju Benediktu mẽs mel̃džiamės, kàd Krìstus mùs visùs vèstų kártu į̃ ámžinąjį gyvẽnimą. Ãmen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/386-homilija-xv-eilinis-sekmadienis-2015-b-metai.html