Brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai linkime kiekvienam iš jūsų gerų, šventų, dieviškojo gailestingumo pilnių Naujųjų Metų. Naujųjų Metų slenkstis kasmet kelia nerimą, nenumaldomai ir kartais skaudžiai primindamas, kad laikas bėga greitai, gyvenimas trumpas ir nepastovus, lieka nemaža dar neišpildytų troškimų ir planų, jų visų įgyvendinti veikiausiai bus neįmanoma. Šia proga visuomenė rengia daug mažai prasmingų pramogų, siekdama žmones palinksminti ir trumpai pabėgti nuo kartais sunkios kasdienės tikrovės.

Naujųjų Metų pramogoms virstant kartais pavojingomis bei pragaištingomis beprotybėmis, Bažnyčia ragina žmones blaiviai ir džiaugsmingai žengti per Naujųjų Metų slenkstį, dėkojant Dievui už praeitį, su viltimi prašant malonės ateičiai. Liturgija pradeda kiekvienus Naujus Metus Mergelės Marijos Dievo Motinos ženklu. Ji yra iš tikrųjų dangaus Vartai, Kopėčios tarp dangaus ir žemės. Per ją Dievo Sūnus nusileido į žemę, norėdamas išvaduoti mus iš visus slegiančių bėdų ir vesti į amžinąjį gyvenimą.

Pranašas Izaijas sakė Karaliui Ahazui: Pats Viešpats tau duos ženklą. Štai Mergelė nešios įsčiose. Ta pati Mergelė pagimdys Sūnų. Be to, ta pati Mergelė vadins savo sūnų Emanueliu, Dievu su mumis. Pabrėžiau šiuos tris aspektus, nes pagal autentišką ir oficialiai patvirtintą katalikų mokymą, Marija buvo apdovanota trejopa mergyste, ante partum, in partu et post partum, prieš gimstant Jėzui, jo gimimo akimirką ir po jo gimimo. Jėzus, kaip gieda liturgija „nusileido iš dangaus, siųstas nuo Tėvo buveinės, įėjo per Mergelės ausį į mūsų kraštą, apvilktas purpuriniais drabužiais, išėjo pro auksinius vartus.“ Kita panaši giesmė gieda: „Jis apsivilko žmogišku kūnu ir išėjo per uždarytus (Mergelės Marijos) vartus, šviesa ir gyvenimas, Dievas ir Žmogus, pasaulio Kūrėjas“.

Šie žodžiai puikia išreiškia Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinio pilnatvę. Jie primena Ezechielio pranašavimą apie Dievo šventyklos vartus: „Šie vartai pasiliks uždari. Niekas pro juos neįeis, nes Viešpats, Izraelio Dievas įėjo pro juos ir pasiliks uždari. Vien vadas <…> įeis pro vartų prieangį, ir išeis tuo pačiu keliu.“ Tradicija ir liturgija nebijo pabrėžti Dievo Motinos kūno ženklo, kuris yra nepalytėtas ir toks pasilieka amžinai. Šis ženklas nuo pradžios buvo svarbus Marijai ir Juozapui.

Jis jiems padėjo aiškiau suvokti Įsikūnijimo slėpinį ir jų vaidmenį išganymo plane. Šis ženklas turi ir mums daug ką pasakyti. Pirmiausia galime paklausti kodėl Dievas norėjo, kad jo Sūnus gimtų iš mergelės. Santykiai tarp vyro ir moters priklauso Dievo planui, Viešpats nuo pradžios juos palaimino. Dievo Sūnus jokiu būdu nebūtų buvęs „suterštas“ gimdamas iš Marijos ir Juozapo, kaip jų natūralios meilės vaisius. Tačiau per pradėjimą Mergelės įsčiose, be vyriškos sėklos, Dievas norėjo apreikšti, kad Kristus neturi tėvo žemėje, jis – viengimis, pagal prigimtį amžinasis Dievo Sūnus.

Marijos mergeliškas kūnas yra šio slėpinio konkretus antspaudas. Juozapas, kaip Marijos vyras, tuo buvo tikras. Galime būti tikri, kad jo vidinis klausimas, reikėjo ar ne priimti savo nėščią žmoną, kilo ne iš abejonės apie Marijos ištikimybę, bet apie jo pačio tinkamumą ir sugebėjimą įeiti į tokį didį slėpinį. Sapne Dievo angelo paragintas nebijoti, bet priimti Mariją, jis iš karto sutiko, pasiryžęs, pagal Mato evangelijos tekstą, nepažinti savo žmonos iki jos Sūnaus gimimo.

Tačiau Juozapas ir Marija netrukus tapo ir kitų stebuklingų įvykių liudytojai. Lukas labai glaustai pasakoja: „Prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“. Visi seniausi katalikų tėvai, išskyrus Tertulijoną, tvirtina, kad tai buvo neskausmingas, stebuklingas išnešiojimas, be jokio motinos kūno pažeidimo. Gimęs Kūdikis Jėzus išėjo neapsakomu būdu iš motinos užvertų įsčių, kaip vėliau, prisikėlęs iš numirusių, jis išeis iš užristo kapo ir prisijungs prie mokinių aukštiname kambaryje, įeidamas per užrakintas duris.

Štai bendras Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių mokymas, ir gal daug mūsų brolių protestantų nežino, kad pats Martynas Liuteris šituo tikėjo iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio! Šis įvykis Marijai ir Juozapui padėjo suprasti, kad jiems gimęs kūdikis yra ne tik Mesijas, bet ir tobulas Dievas ir tobulas žmogus, jų vaikas, bet ypač jų Viešpats ir Išganytojas, Naujasis Adomas. O Marija – tai Naujoji Ieva, Ezechielio paminėta amžinai užantspauduota Dievo Šventykla.

Jie taip pat ėmė suvokti kartu savo pašaukimą gyventi kartu skaistybėje. Marija buvo pašaukta tapti ne kitų vaikų motina pagal kūną, bet visų žmonių motiną pagal dvasią, nes priimdamas kūną jos įsčiose, Kristus tam tikra prasme susijungė su kiekvienu žmogumi, tapdamas kiekvieno žmogaus broliu. Marija turėjo tapti visos Bažnyčios motina, o Juozapas – Bažnyčios Globėju.

Brangus broliai ir seserys, dėkokime Dievui už Marijos motinystę, prašykime malonės tapti vis vertesniais jos vaikais ir Jėzaus broliais, tegul Marijos vaisinga mergystė bus visada ir vis daugiau mūsų kūniško ir dvasinio vaisingumo pavyzdys. Tegul visa mūsų veikla per šiuos Naujus Metus ir iki gyvenimo pabaigos prasidės Dievo malone ir baigsis Dievo garbei ir žmonijų išganymui. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/425-%C5%A1v%C4%8D-m-marija,-dievo-gimdytoja-homilija-2016.html