Brangūs broliai ir seserys, praeitą sekmadienį, klausydami Evangelijos pagal šventąjį Luką, mes girdėjome kaip Jėzus pirmą kartą pranešė apie savo kančią, ragindamas visus savo mokinius išsižadėti savęs, nešti kasdien savo kryžių ir sekti paskui jį. Kiek toliau Lukas rašo: „Visiems stebintis Jėzaus stebuklingais darbais, jis prabilo į mokinius: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas’“. Tačiau mokiniai neįstengė suprasti šių žodžių, bijojo jie ir klausinėti.

O paskui, kaip mums teigia šiandienos Mišių skaitinys, kuris žymi naują bei svarbu Evangelijos pagal Luką dalį, Viešpats ėmė keliauti Jėruzalės link, į šventąjį miestą, kur turėjo įvykti jo „išėjimas“ – jo kančia, mirtis ir prisikėlimas. „Atėjus metui“ iškilmingai skelbia evangelistas, „kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“. Apaštalai turėjo sekti Jėzų, dar nesuprasdami savo mokytojo tikslo, arba jo kelionės prasmės.

Jie vis dar svajojo apie Dievo tautos pergalingą išvadavimą šiame pasaulyje, ir buvo daugiau ar mažiau įsitikinę, kad Jėzus bus Izraelio žemiškosios karalystės išvaduotojas arba atstatytojas. Jie pradės aiškiau suprasti tik po Prisikėlimo ir ypač po Sekminių. Jiems tada taps pagaliau aišku, kad Mesijui reikėjo kančia ir mirtimi pasiekti garbę danguje, ir kad jų misija – sekti Jėzumi šiuo keliu ir tapti jo liudytojais pasauliui. Kelionės į Jeruzalę pradžioje mokiniai dar nieko apie tai nesupranta, bet Viešpats pasinaudos įvairiomis progomis pataisyti jų neteisingus požiūrius apie jo misiją.

Nusprendęs keliauti per Samariečių kraštą, Jėzus išsiunčia pasiuntinius į vieną jų kaimų paruošti kur jam apsistoti. Tačiau žydai ir samariečiai laikydavo vieni kitus klaidatikiais. Samariečiams turint savo šventyklą Garizimo kalne, kaimo gyventojai nesutiko priimti Jėzaus, nes jis ėjo į Jeruzalę, t. y., į konkuruojančią Dievo garbinimo vietą. Jokūbas ir Jonas iškart siūlė liepti, kad ugnis kristų iš dangaus ir sunaikintų tuos žmones, kaip Elijas, Karalių Knygoje, sunaikino atėjusius jį suimti kareivius. Toks vadinamųjų perkūnijos sūnų siūlymas mums atrodo žiaurus ir nepriimtinas. Jis iš tikrųjų rėmėsi gana naiviu ir, žinoma, labai klaidingu, Jėzaus mesijanizmo suvokimu.

Šie du apaštalai troške troško atsisėsti Viešpaties dešinėje ir kairėje jo karalystėje, dar nesupratę, kad jiems reikės pirmiau gerti iš jo kančios taurės ir būti pakrikštytiems jo mirtimi. Jie galbūt įsivaizdavo, kad jų mokytojas, darydamas stebuklą po stebuklo kelionės pabėgyje, turėjo netrukus įžengti į Jeruzalę ir ten būti pergalingai paskelbtas karaliumi. Jie manė, kad po to, Kristus turėjo sunaikinti visus Dievo tautos priešus, kaip tai yra parašyta psalmėse apie Mesiją Karalių, Dovydo įpėdinį. Tačiau Jėzaus mesijanizmas yra visai kitoks. Jo karalystė nėra iš šio pasaulio.

Kristus atėjo atnešti atleidimą ir išganymą visiems žmonės. Štai kodėl Viešpats griežtai pasipriešina, sudrausdamas mokinius ir sakydamas, pagal kai kuriuos evangelijos rankraščius: Nežinote kokios dvasios esate! Žmogus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o išgelbėti. Jeigu šis posakis nėra pilnai patvirtina Švento Rašto dalis, jis vis dėlto gali atitikti autentiškus istorinio Jėzaus žodžius.

Bet kokiu atveju, jis puikiai atspindi kaip ankstyvoji Bažnyčia teisingai suprato Kristaus ir mūsų misiją pasaulyje. Jūs nežinote kokios dvasios esate! Mes gavome ne keršto arba vergiškos baimės dvasią, bet atleidimo, švelnumo, meilės ir pasiaukojimo dvasią. Mes turime drąsiai kovoti ne prieš kraują ir kūną, bet prieš savo dvasinius priešus – piktąsias dvasias ir ydas.Kita vertus, mes esame raginami mylėti visus žmones, laiminti savo persekiotojus, nugalėti pikta gerumu. Mes sunaikinsime savo priešus tik tada, kai tie, matydami mūsų gerumą, atsivers ir taps mūsų draugais.

Brangūs broliai ir seserys, kaip šventasis Paulius, mes esame pašaukti eiti visada į priekį savo dangiškojo pašaukimo tikslo link, paskui Kristų, jo meilės ir pasiaukojimo keliu, niekada nesidairydami ar grįždami atgal. Mes negalime sugrįžti pas žmones, kurie dar yra prisirišę prie šio pasaulio aistrų ir siekų, ir kurie, dėl to, jau yra, tam tikra prasme, mirę ir palaidoti.

Štai kodėl Jėzus liepė : „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Priešingai, mes turime siekti traukti paskui save visus Dievo mylimus žmones, nesvarbu ar jie gyvi ar mirę, link tikros laisvės ir amžinojo gyvenimo džiaugsmo. Tai darydami, mes tapsime, pagal šių Mišių pradžios maldos žodžius, „šviesos vaikais, spindinčiais tiesos švyturiais“ visam pasauliui. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/464-xiii-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html