Ateinančio sekmadienio (XXXII C) šv. Mišių skaitiniai iškelia dvi svarbias žmogiškos egzistencijos dimensijas: mirtį ir prisikėlimą. Pirmasis skaitinys iš antrosios Makabiejų knygos (2 Mak 7, 1-2. 9-14) iškelia stulbinančią žmogiškos mirties priėmimo drąsą iš pagrindų gaivinamą prisikėlimo vilties, kurią jau šiame gyvenime teikia tikėjimas gyvuoju, amžinuoju, nemirtingu Dievu. Antrasis skaitinys iš Luko evangelijos (Lk 20,27-38) paties Jėzaus lūpomis patvirtina mirusiųjų prisikėlimą, „juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. Ši biblinė mirties ir prisikėlimo perspektyva ragina mąstyti apie žmogiškosios mirties tikrovę – absurdišką ir kartu prasmingą.

Mirtis nė vienam žmogui nėra trokštamas dalykas ar įvykis, kurį žmogus galėtų ramiai priimti. Kiekvienas žmogus, artėjant jo gyvenimo saulėlydžiui patiria mirties baimę ir pasibjaurėjimą. Mirtis tarsi iš pagrindų jį perskelia, keldama į sąmonę totalaus išnykimo jausmus, kuriems priešinasi jo egzistencinis noras išlikti. Visiško asmens išnykimo vaizdiniu žmogus baisisi ir jį atmeta dėl jame įgimto laimės troškimo. Jame prieš mirtį sukyla būtent žmogaus siela, kuri yra amžinybės sėkla, neapsiribojanti vien gryna medžiaga. Prigimtinis pasibjaurėjimas mirtimi iškyla ir netekus mylimų žmonių (kuo jie artimesni ir mylimesni, tuo skausmas didesnis), ypač kai mirtis lyg vagis juos pasiglemžia jauname amžiuje. Protas ieško atsakymo, priežasties ir prasmės, bet atsitrenkia į aukštą ir beprasmišką nežinomybės sieną. Tokie klausimai, kaip „ji dar galėjo gyventi“ – neduoda nieko. Teko išgirsti atvejį, kai jauna moteris už dviejų mėnesių turėsianti gimdyti susergo vėžiu. Paaiškėjo, kad nebus galima išgelbėti nei jos, nei jos kūdikio. Tokios situacijos absurdiškumas sukausto ir protą, ir jausmus negalėdamas atnešti jokio atsakymo.

Šiandien, tam tikra dalis žmonių, susižavėjusių Rytų dvasingumo praktikomis ir šio dvasingumo antropologija, teigia, kad budizmo kraštuose žmonės mirtimi džiaugiasi. Taigi, nėra ko gedėti. Tačiau toks džiaugsmas mirtimi susijęs su budistine žmogaus samprata. Budizmas laikosi griežto kūno ir sielos dualizmo koncepcijos. Kūnas jai tėra sielos kalėjimas, iš kurio reikia greičiau išsivaduoti ir jį sunaikinti. Todėl suprantama, kad išsivadavimas iš kūno gali sukelti džiaugsmą. Tačiau krikščioniškoji antropologija tvirtina sielos ir kūno dualumą, t. y., nedalomą kūno ir sielos vienovę. Krikščionis nesigėdija kūno ir nesistengia juo žūtbūt atsikratyti. Juk pat Dievas, būdamas dieviškos prigimties, prisiėmė žmogaus kūną ir tapo viskuo panašus į žmogų, išskyrus nuodėmę ! Kadangi žmogaus asmuo yra ne tik siela, bet esmiškai susivieniję kūnas ir siela, mirtis paveikia visą asmenį. Todėl natūralu, kad krikščionis kenčia dėl mylimo žmogaus mirties. Pats Jėzus susigraudino dėl savo draugo Lozoriaus mirties (Jn 11, 35), todėl ir žmogui dera apverkti savo mirusius artimuosius. Tačiau tai dar nepadeda įveikti skausmo.

Jei dera apraudoti savo artimuosius, tai nedera tai daryti taip, kaip aprauda tie, „kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13), tartum mirusiojo išnykimas būtų visiškas. Kaip Augustinas, krikščionis turi guostis mintimi, kad „ji [Monika] nei mirė nelaimingai, nei mirė visiškai“. (Išpaž. 9, 12, 29). O mažoji Teresėlė savo mirties akivaizdoje pasakys: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą“. Tokį mirties baigtinumo peržengimą atneša tikėjimas Kristaus prisikėlimu. Apaštalas Paulius rašė korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3-4). Tad dabar Kristus yra ne tik prisikėlęs, bet ir „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25) bei mūsų prisikėlimo viltis, nes „prisikels tie, kurie mirė Kristuje“ (1 Tes 4, 16).

Todėl Kristaus prisikėlimas yra ir mūsų būsimo prisikėlimo priežastis. Kristaus prisikėlimo tikrovė išplečiama žmonių atžvilgiu. Kristus parodė kitokį mirties veidą ir tam tikra prasme suteikė mirčiai vidinio gerumo. Grigalius Nysietis sako: „Ištiesdamas ranką tam, kuris gulėjo kape, ir tartum pasilenkdamas prie mūsų lavono, jis panoro taip prisiartinti prie mirties, kad paragavo mirties, jog prisiimtų mirusiojo būvį ir savo kūnu suteiktų prigimčiai prisikėlimo pradą“ (Oratio catechetica magna 32). Klemensas Aleksandrietis pasakys, kad tam tikra prasme Kristus „saulėlydį pavertė saulėtekiu“ (Protrepticus 11).

Šios mintys leidžia, bent iš dalies, pakelti mirties absurdą ir skausmą, kadangi viskas nesibaigia mirtimi.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/145-mirties-absurdas-prisik%C4%97limo-%C5%A1viesoje.html