Pašaukimas šventumui
1. Brangūs broliai ir seserys, pasibaigus Kalėdų liturginiam laikui ir prasidėjus eiliniam, Bažnyčia nurodo mūsų krikščioniško gyvenimo tikslą. Mūsų girdėtiems trims bibliniams skaitiniams yra viena bendra tema – pašaukimas šventumui. Ši tema ypač atsispindi antrajame skaitinyje, kuriame Paulius save pristato kaip pašauktą apaštalauti, jis yra „Dievo valia pašauktasis Kristaus Jėzaus apaštalas“ (1 Kor 1, 1), kuris rašo „pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus“ (1 Kor 1, 2–3).
2. Šis pašaukimas kaip sėkla mumyse pasėta krikšto metu. Nuplovęs visas nuodėmes, krikštas mus padarė nauju kūriniu, Dievo įvaikiais, dieviškosios prigimties dalininkais, Kristaus nariais ir Jo bendraįpėdiniais bei Šventosios Dvasios šventove. Tačiau viskas tuo nesibaigė. Išlieka būtinybė pirmiausia išsaugoti tai, kas mums duota.
III a. vyskupas šv. Kiprijonas Kartaginietis šią tikrovę apibūdino šitaip:
„Kadangi Dievas pasakė: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), prašome ir maldaujame, kad, būdami pašventinti Krikštu, ištvermingai išliktume tokie, kokie pradėjome būti. To prašome kasdien, nes mums būtina kasdien šventėti, kad, kasdien nusidėdami, savo nuodėmes nuplautume šventumu […]. Mes meldžiame, kad šis šventumas mumyse išliktų.“ (Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica oratione, 12)
Išlieka būtinybė ne tik melstis, kad šis šventumas mumyse išliktų. Išlieka būtinybė, ir kad jis vis labiau mumyse išsiskleistų, nes krikšto malonė, būdama mumyse sėkla, siekia išsiskleisti. Ji to siekia panašiai kaip šimtamečių ąžuolų iš po žemės pasirodančios šaknys, visa turima jėga nori iškilti į paviršių, į dienos šviesą, ir tai daro labai sunkiai, nes jas laiko daugybė į žemę sulindusių šakelių. Tad kartą pašventinti esame kviečiami šventumui.
3. Jei būdami krikščionys esame pašaukti šventumui, tai turime savęs paklausti: ar tikrai esame įsitikinę, kad esame pašaukti tokiam gyvenimui? Ar esame įsitikinę, kad krikščioniško gyvenimo pilnatvei ir meilės tobulybei, todėl ir šventumui, yra pakviesti ne tik vyskupai, kunigai ir vienuoliai, bet visi Kristų tikintys, visi iki vieno (plg. Lumen Gentium 40)?
4. Kalbos apie šventumą turbūt nieko nereiškia, jei jo tikrovė pamažu neįsikūnija mūsų gyvenime. Ką tik girdėta Evangelijos pagal Joną ištrauka mums gali padėti suprasti, kokius konkrečius žingsnius galime žengti, kad siektume krikščioniško gyvenimo tobulumo. Ypač gerai matyti du pasirinkimai: pirma, žvelgti į Avinėlį ir Jį priimti, ir antra, liudyti aplinkiniams tai, ką priėmėme.
Pirmiausia Jonas Krikštytojas savo mokiniams, o šiandien ir mums visiems, tiesiog pirštu rodo į tą, iš kurio mes galime semtis šventumo. Jis sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“
5. Brangūs broliai ir seserys, netrukus per prasidėsiančią Eucharistijos liturgiją kunigas iškels ostiją, jau virtusią Kristaus Kūnu ir pakartos tai, ką sakė Jonas Krikštytojas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Šie Jono Krikštytojo žodžiai netrukus bus sudabartinti. Kaip Jonas savo mokiniams parodė Dievo Avinėlį, taip netrukus Jis bus parodytas ir mums, kad į Jį žvelgtume ir Jį priimtume.
Ir ką mums duoda Dievo Avinėlis? Ką jis duoda mūsų pašaukimui į šventumą? Jis yra mūsų sielos maistas, jis yra mūsų sielos drabužis, Jis naikina pasaulio nuodėmę.
a) Jis yra gyvybiškas mūsų sielos maistas, kuris mums laiduoja amžinąjį gyvenimą, nes Viešpats mums sako: „Aš esu gyvoji duona nužengusi. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duodu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. […] Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 51. 53–54)
b) Šis Avinėlis, jo valgymas mums duoda drabužį. Jau Patarlių knygoje sakoma: „Avys parūpins tau drabužių“ (Pat 27,26), o apaštalas Paulius sušunka: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi.“ (Rom 13,14)
c) Ir šis Avinėlis, jei Jį valgome ir Juo apsivelkame, mumyse atgaivina linkusią silpnėti meilę, kuri naikina lengvąsias nuodėmes. Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui (plg. KBK nr. 1394).
Šv. Ambraziejus Milanietis šią tikrovę apibūdino šitaip: „Kiekvieną kartą, kai tik komuniją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį. Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priimti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą.“ (Šv. Ambraziejus, De sacramentis 4, 28, Patrologia latina 16, 446. (KBK nr. 1393)
Tačiau Eucharistija nėra skirta sunkiosioms nuodėmėms atleisti. Tai daro Sutaikinimo sakramentas.
Tad, brangūs broliai ir seserys, artinkimės prie šio Avinėlio. Priimkime Jį komunijos metu, maitinkimės Jo kūnu, kuris „yra nemirtingumo maistas, vaistas nuo mirties, kad Jėzuje Kristuje gyventume per amžius“ (KBK nr. 1405). Jei nesame pasiruošę ar negalime priimti Jo realiai, sakramentiškai, tuomet sužadinkime savyje troškimą Jį priimti ir taip priimkime Jį dvasiškai, turėdami viltį, kad, atėjus laikus, jį priimsime realiai. Ir tai bus pirmas žingsnis kelyje į šventumą.
6. Tačiau šio pirmo žingsnio nepakanka. Krikščioniškas gyvenimas nesibaigia mišiomis. Šv. Mišių pabaigoje kunigas mus visus išsiųs nešti kitiems tai, ką priėmėme. Ir tai yra antras svarbus žingsnis kelyje į šventumą. Tai rodo ir Jono Krikštytojo pavyzdys. Pamatęs ant šio Avinėlio nusileidžiančią Dvasią, jis paliudijo: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“
Kartą, vienas profesorius, baigęs paskaitą, kaip įprasta tarė:
– Ar turite klausimų?
Vienas studentas paklausė:
– Profesoriau, kokia yra gyvenimo prasmė?
Profesorius suprato, kad tai iš tiesų rimtas klausimas.
– Atsakysiu.
Iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę, o iš jos išėmė mažytį apvalų veidrodėlį, ne ką didesnį už monetą. Tada prabilo:
– Karo metais buvau vaikas. Vieną dieną gatvėje pamačiau sudužusį veidrodį. Pakėliau didžiausią šukę. Štai ji. Pradėjau su ja žaisti ir susižavėjau galimybe nukreipti šviesos spindulius į tamsius, saulės neapšviestus kampus: gilias duobes, slėptuves. Pasilaikiau šią veidrodžio šukę. Kai suaugau, supratau, jog tai nebuvo vien vaikiškas žaidimas, bet simbolis to, ką galėjau gyvenime nuveikti.
Aš taip pat esu veidrodžio šukė, nors to veidrodžio visybės vaizdo ir nematau. Tačiau būdamas tas, kas esu, aš galiu siųsti šviesą – tiesą, supratingumą, pažinimą, gerumą, švelnumą – į slapčiausias žmonių širdies kerteles ir kažkuriame iš jų šį tą pakeisti. Galbūt kiti, tą pamatę, ir patys norės tai daryti. Man tai ir yra gyvenimo prasmė.
7. Brangūs broliai ir seserys, mes esame kviečiami daryti tą patį. Mūsų gyvenimo krikščioniško gyvenimo prasmė, tikslas ir šventumas yra atrasti, priimti ir perteikti meilę, kuria Dievas mus pamilo Jėzuje Kristuje.
Galbūt mūsų gyvenimas mums atrodo beprasmis, kaip tas sudužęs veidrodis, tik šukės, tačiau tai netrukdo atsigręžti į Avinėlį, Juo maitintis, Juo apsivilkti, gauti iš Jo nuodėmių atleidimą ir savo gyvenimą pakreipti taip, kad šviesą, gyvybę ir prasmę, kurią gauname, siųstume į kitus.
Spinduliuoti šią prasmę – tai nesigėdyti, kai reikia išpažinti savo krikščionišką tikėjimą netikinčioje aplinkoje, tai nesigėdyti ant kaklo nešioti kryželį, tai atsakyti šypsena į nemalonias pastabas gatvėje, autobuse, turguje, tai neteisti, nesididžiuoti, nesidžiaugti neteisybe… Ir visa tai gali būti sutraukta į vienintelį meilės įsakymą, kurį mums paliko Viešpats.
Tik mylėdami žmones mums parodyta Dievo meile galime būti tikri, kad iš mirties esame persikėlę į gyvenimą (1 Jn 3,14) ir visu savo gyvenimu sakome: šitas yra Dievo Sūnus. Būdami krikščionys esame pašaukti tai daryti kiekvienas savo vietoje, nes esame pašaukti šventumui.
Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/492-pa%C5%A1aukimas-%C5%A1ventumui-homilija.html