Ante partum, in partu et post partum Virgo.

Naujieji Metai kasmet nenumaldomai kelia nerimą skaudžiai primindami, kad laikas greitai bėga, gyvenimas trumpas ir trapus, lieka nemažai dar neišpildytų troškimų, neužbaigtų projektų ir kad mums tikriausia neįmanoma visus juos įgyvendinti. Šia proga pasaulis rengia daug nelabai prasmingų pramogų, kad žmonės linksmintųsi ir nors trumpam pabėgtų nuo sunkios kasdienės tikrovės. Kita vertus, Bažnyčia ragina žmones blaiviai ir džiaugsmingai žengti per Naujųjų Metų slenkstį dėkojant Dievui už praeitį, su viltimi prašant malonės ateičiai. Liturgija pradeda kiekvienus Naujuosius Metus Mergelės Marijos, Dievo Motinos, ženklu. Ji yra iš tikrųjų dangaus vartai, kopėčios tarp dangaus ir žemės. Per ją Dievo Sūnus nusileido į žemę, norėdamas išvaduoti mus visus iš slegiančių bėdų ir vesti į amžinąjį gyvenimą.

Izaijo knygoje parašyta: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ Norėjau pabrėžti tuos tris etapus, nes pagal autentišką ir oficialiai patvirtintą katalikų mokymą Marija buvo apdovanota triguba mergyste: ante partum, in partu et post partum – prieš gimdydama Jėzų, jam gimstant ir po jo gimimo. Jėzus, kaip giedama liturgijoje, „nusileido iš dangaus, siųstas nuo Tėvo buveinės, įėjo per Mergelės ausį į mūsų kraštą, apvilktas purpuriniais drabužiais, ir išėjo pro auksinius vartus“. Arba pagal kitą panašią giesmę: „Jis apsivilko žmogišku kūnu ir išėjo pro uždarytus (Mergelės Marijos) vartus, šviesa ir gyvenimas, Dievas ir Žmogus, pasaulio Kūrėjas.“ Šie žodžiai puikiai išreiškia Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinio pilnatvę. Jie primena Ezekielio pranašavimą apie Dievo šventyklos vartus: „Šie vartai pasiliks uždari. Niekas pro juos neįeis, nes Viešpats, Izraelio Dievas, įėjo pro juos ir jie pasiliks uždari. Vien vadas… įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu.“ Tradicija ir liturgija nebijo primygtinai paminėti Dievo Motinos mergystės kūniško ženklo, kuris yra nepalytėtas ir dabar pasilieka amžinai. Šis ženklas nuo pradžios buvo svarbus Marijai ir Juozapui. Tai jiems padėjo aiškiau suvokti Įsikūnijimo slėpinį ir jų vaidmenį išganymo plane. Šis ženklas reikšmingas ir mums.

Pirmiausia galime paklausti, kodėl Dievas norėjo, kad jo Sūnus gimtų iš mergelės. Santykiai tarp vyro ir moters priklauso Dievo planui, Viešpats nuo pradžios juos palaimino. Dievo Sūnus jokiu būdu nebūtų buvęs „suterštas“ gimdamas kaip Marijos ir Juozapo meilės vaisius. Tačiau per prasidėjimą Mergelės įsčiose be vyriškos sėklos Dievas norėjo apreikšti, kad Kristus neturi tėvo žemėje. Jis yra viengimis amžinasis Dievo Sūnus pagal prigimtį. Marijos mergeliškas kūnas yra to slėpinio konkretus antspaudas. Juozapas būtų galėjęs skaisčiai ir pagarbiai tai patikrinti, kaip Marijos vyras jis turėjo teisę. Štai kodėl esame tikri, kad jo vidinis klausimas, reikėjo ar ne priimti savo nėščią žmoną, kilo ne iš abejonės dėl Marijos ištikimybės, bet dėl jo paties tinkamumo ir gebėjimo dalyvauti tokiame dideliame slėpinyje. Kai sapne Dievo angelas paragino, kad Juozapas nebijotų ir priimtų Mariją, jis iš karto sutiko pasiryžęs, kaip sakoma Mato evangelijoje, nepažinti savo žmonos iki jos Sūnaus gimimo.

Tačiau Juozapas ir Marija netrukus tapo ir kitų stebuklingų dalykų liudytojais. Lukas labai glaustai pasakoja: „prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“. Visi seniausi katalikų tėvai, išskyrus Tertulijoną, tvirtina, kad tai buvo neskausmingas, stebuklingas išnešiojimas, be jokio motinos kūno pažeidimo. Gimstantis Kūdikis Jėzus išėjo neapsakomu būdu iš motinos uždarytų įsčių, kaip vėliau, prisikėlęs iš numirusių, jis išeis iš akmeniu užristo kapo ir prisijungs prie mokinių aukštutiniame kambaryje, žengdamas pro užrakintas duris. Štai bendras Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių mokymas, ir gal daug mūsų brolių protestantų nežino, kad pats Martynas Liuteris taip tikėjo iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio! Šis įvykis, visų pirma, padėjo Marijai ir Juozapui suprasti, kad jiems gimęs kūdikis yra ne tik Mesijas. Jis yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, jų vaikas, bet ypač jų Viešpats ir Išganytojas, Naujasis Adomas. O Marija – tai Naujoji Ieva, Ezekielio paminėta amžinai antspauduota Dievo Šventykla. Marija ir Juozapas suvokė savo pašaukimą gyventi kartu skaistybėje. Marija buvo pašaukta tapti ne kitų vaikų motina pagal kūną, bet ir visų žmonių motina pagal dvasią, nes priimdamas kūną jos įsčiose Kristus tam tikra prasme tampa kiekvieno žmogaus broliu. Marija turėjo tapti visos Bažnyčios Motina, o Juozapas – Bažnyčios Globėju.

Brangūs broliai ir seserys, dėkokime Dievui už Marijos motinystę, prašykime malonės tapti vertais jos vaikais ir Jėzaus broliais. Tegul Marijos vaisinga mergystė būna visada mūsų kūniško ir dvasinio vaisingumo modelis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-11-12.pdf