Dievui patinka pastebėti mažus žmones ir juos kitiems parodyti kaip tinkamo elgesio pavyzdį. Tai paguodos žinia, kad ir pats kukliausias bet kurių laikų žmogus Dievui yra svarbus, jo pastebėtas ir sulaukia palaikymo netikėčiausiais būdais.

Dvi našlės, gyvenusios skirtingais laikmečiais, atkreipia paties Dievo žvilgsnį. Sunkmečiu gyvenusi našlė, aprašyta 1-oje Karalių knygoje, išgirsta pranašo Elijo beveik beprotišką pasiūlymą: pasidalyti paskutiniu duonos kąsniu. Kas galėtų tai įvykdyti, kai puodai beveik tušti, derliaus nėra, o namie dar alksta sūnus? Vargšę našlę savo paskutiniais ištekliais pasidalyti paskatina pranašo Elijo paliudijamas Dievo pažadas apie neįtikėtiną Dievo pagalbą, kuri lydės per visą sausros metą. Kai žmogus klausosi Dievo žodžio, kai pasitiki Jo veikimu, išsipildo patys drąsiausi Viešpaties pažadai. Pirmajame skaitinyje kalbama apie didžiulį pasitikėjimą Dievo rūpesčiu. Tam reikia širdies laisvės nuo daiktų, pinigų, bet kokių gėrybių. Pasitikėjimą Dievu augina supratimas, kad rytojus nėra mano, bet tai Viešpaties dovana.

To paties pasitikėjimo kupina ir kitos našlės širdis, paskatinusi į aukų skrynią įmesti visus savo kuklius išteklius. Našlė paaukojo daugiausiai, nors į aukų skrynią įmetė tik skatiką, už kurį buvo galima nupirkti kelias riekes, maždaug šimtą gramų duonos. Kiti turtuoliai aukojo gausiai. Tai iš jų aukų buvo galima šelpti vargšus, padėti našlaičiams, išlaikyti didingą šventyklą. Tačiau turtingi aukojo tikriausiai gėrėdamiesi savimi, išdidžiai, galbūt norėdami, kad kiti matytų, įvertintų. Jie skyrė Dievui ne geriausią, vertingiausią savo uždarbio dalį, o tai, kas jiems atliko nuo visų išlaidų. Atiduoti likučius tai nevertinti to, kam skiriama auka. Vertę aukai suteikia nuostata, su kuria ji skiriama. Kitaip tariant, svarbiausia, su kokiomis mintimis ryžtuosi dalytis savo ištekliais su kitais žmonėmis.

Viską atiduoti gali tik tas, kuris labai pasitiki Dievu, kuris jaučia didžiulį dėkingumą, troškimą atsiliepti taip, kaip gali. Viešpatį nudžiugina ne mūsų aukos dydis, o Juo pasikliaujanti, dėkinga žmogaus širdis. Sena patarlė sako, jog Dievas labiausiai klauso žmogaus širdies, ne vien liežuvio. Tik vienas Viešpats iš tiesų pažįsta, kokią nuostatą turėdami dalijamės gėrybėmis su kitais, kas dedasi mūsų širdyje, kai skiriame auką Dievo garbei.

Pasakojimai apie dvi našles gali priminti ir paties Jėzaus kelią. Jėzus taip pat netaupė savęs, ant kryžiaus kaip ant šventovės altoriaus už mus atidavė visą save, kad „savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Žyd 9, 26) ir mus visus užtartų stovėdamas prieš Dievo veidą Tėvo namuose. Jėzus Kristus, Amžinojo Dievo Sūnus ir mūsų brolis, taip dažnai maldoje klausėsi savo Tėvo, pasitikėjo Jo žodžiu pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis ir dėl savo ištikimybės dalyvauja dangaus šventyklos garbėje. Ten paruošta vieta visiems, kurie jau čia, žemėje, mažuose ir dideliuose dalykuose renkasi pasitikėjimo kelią, nepasiduoda paviršutiniškumui, drungnumui, bet nori visą save dovanoti didesnei Dievo garbei.

Dievas trokšta, kad į Jo parodytą dėmesį mums atsilieptume dėkingumu, meile, solidarumu, bendryste, džiaugsmu. Čia visai netiks įtarumas, godumas, pavydas, nerimas dėl rytdienos, skaičiavimas, ar apsimoka, svarstymas, kas man bus už tai. Į meilę tinkamiausia atsiliepti meile. Mūsų lobiai ir gėrybės yra ne tik smulkūs ar stambūs pinigai. Dalytis galime ir laiku, gabumais, žiniomis, dėmesiu su tais, kuriuos Viešpats siunčia į mūsų gyvenimą. Svarbiausia – pralaužti savo egoizmo ir puikybės sienas, pasirinkti solidarumą ir atjautą, pastebėti laukiančio Viešpaties žvilgsnį. Tuomet Dievui pakaks ir mūsų skatikų, mūsų pastangų, rūpesčio, bet tik tada, kai tai bus ištiesta su didele meile. Didelė ar maža dovana Dievo akyse laukia tam tikro priedo, saugomo mano širdyje. Tik nuo to priedo priklauso dovanos vertė. Metas žvilgtelėti į mūsų širdies saugyklas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf