Žmogus nori būti išmintingas ir labai trokšta, kad kiti jį tokiu laikytų. Išmintingą žmogų pažįstame ne tik iš jo žodžių, bet ir iš elgesio. Tikroji išmintis yra ieškoti tiesos apie žmogų, pasaulį, siekti aukštesnių tikslų. Kuris trokšta išminties, jos siekia, priims ne tik savo, bet ir kitų patirtį, neišvengiamai atras Dievą.

Vis dėlto daiktų, spalvų, garsų, vaizdų, pramogų ir malonumų mugėje esame gundomi daug neieškoti, nekelti didelių klausimų, o tik vartoti – daiktus, paslaugas ir vienas kitą. Bet tai neatneša tikros laimės ir pilnatvės patirties. Lengva pasiduoti pagundai gyventi paviršutiniškais malonumais, būti tik dėl savęs. Tačiau tai tik tariamas džiaugsmas, kuris greitai apkarsta, subliūkšta. Giliai širdyje kiekvienas žmogus nori laimėti tai, kas amžina, tobula. Net mūsų tarpusavio linkėjimuose, sveikinimuose atsispindi tas nenumaldomas troškimas būti laimingiems, sveikiems, lydimiems visokeriopos sėkmės. Bet čia, žemėje, iki galo to niekada nepatirsime, ko taip nuoširdžiai vieni kitiems įvairiomis progomis linkime. Kai žmogus vis dėlto trokšta laimėti, pasiekti amžinąjį gyvenimą, kelia klausimus apie jo laukiančią dalią – jau jis pakeliui į susitikimą su Dievu.

Jėzus, Dievas ir žmogus, kiekvienam siūlo tobulumo kelią, kviečia į vidinės laisvės gyvenimą, kurį ne iš karto lengvai atrandame ir priimame. Visko šiame pasaulyje galime lengvai atsisakyti tik sulaukę senatvės, sunkios ligos, kančios. Tada iš tiesų pradedame sekti kryžiuojamu, vienišu, apleistu Kristumi. Tada reikia drąsos ištarti visišką „Taip“ Dievui ir priimti tai, ką Viešpats paruošęs savo vaikams – visą Jo Karalystę, nes juk esam įpėdiniai. Bet galima ir jau dabar pamažu pasirinkti būti laisviems nuo daiktų, titulų, įvaizdžio, savo siekių, santykių – tai visiškai pasitikėti Dievu bet kokiomis aplinkybėmis, atrasti prasmę net tada, kai nematyti jokios vilties. Nes tikėti Dievu – tai remtis Tuo, kuris visada mato ir žino daugiau nei mūsų žmogiškos galios siekia ir aprėpia. Tai neretai reiškia atsisakyti mūsų žemiškų saugumo garantijų ir žengti prieblandon, tarsi neaiškiu keliu, bet pasirenkant Dievą kaip visos savo kelionės, viso savo gyvenimo tikslą. Iš savos patirties, kitų gyvenimo istorijų žinome, kad Viešpats tinkamu metu ištiesia rankas, sustiprina, prilaiko, veda ir atlygina.

Tikrasis turtas, kurio niekas iš mūsų neatims, – tai Viešpats, ryšys su Juo. Puoselėtas čia, žemėje, jis bus perkeltas, iš naujo atrastas ir anapus mirties patirties. Visa kita praeis, subyrės, liks visai nereikšminga. Bet ir čia svarbu nesisavinti paties Dievo, bet Jo vis alkti ir trokšti. Išmintingas žmogus džiaugiasi ne tik atradęs Dievą, bet ir už visų gėrybių mato taip pat ir dosnią Viešpaties ranką, nepaliauja toliau ieškojęs ir gilinęs savo pažinimo. Kai suvokiame, jog viskas ateina iš Dievo aruodų, daug lengviau dalytis, dovanoti, padėti. Juk net asmeniškiausi, vien mums priklausantys dalykai yra viso labo kiekvienam paskolinti, duoti kaip išbandymas. Net jei nematome Dievo rūpinimosi mumis, Viešpats savo meilės sklidinu žodžiu skverbiasi iki mūsų savasties, iki širdies gelmių, kad pažadintų, parodytų, ką esame pasirinkę. Nes kiekvienas žmogus Jam rūpi, kiekvieną Jis pažįsta ir trokšta išgelbėti.

Dievui nėra beviltiškų žmonių. Tik mums daug kas atrodo negalima, nepasiekiama, neįmanoma. Labai paguodžiantis sakinys: „Dievui viskas įmanoma.“ Jame sutelpa tiek daug vilties, pažado ir didžio susirūpinimo žmogumi. Dievo gerumas, ištikimoji meilė pranoksta visa. Kas gali likti abejingas, pažinęs tokį Viešpatį?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf