Kurčias – tai ne tik fizinių negalių kamuojamas varguolis. Kurtumas Biblijoje reiškia nejautrumą Dievo žodžiui, nemokėjimą klausytis ir paklusti. Tai tamsos, liūdesio, pasiklydimo patirtis, iš kurios būtina vaduotis, kad gyvenimas taptų visavertis. Išgydyti iš fizinės negalios, o dar labiau pažadinti gebėjimą klausytis Dievo žodžio gali tik dosni Viešpaties malonė. Jei jau kurčnebyliai girdi ir kalba, neregiai mato, o raišieji vaikščioja – atėjo ypatingi laikai. Tai išpranašauta kaip Mesijo, žmones gelbstinčio Viešpaties, atėjimo laikai.

Evangelijoje išliko nedaug Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos žodžių. Ten, kur jie vartojami, pabrėžiamos svarbios Jėzaus gyvenimo istorinės detalės. Tiems, kurie matė, girdėjo, įstrigo daugelio įvykių smulkmenos. Gimtąja kalba ištartas žodis Efatá! – „Atsiverk!“ yra ne tik paraginimas, linkėjimas, bet ir dieviška pergalė prieš blogį, tamsą, uždarumą. Tai ne vien fizinės klausos pagydymas – atvėrimas pasaulio garsams, bet ir tikėjimo pažadinimas širdyje, silpno žmogaus vedimas į Dievo Karalystę, kur niekas netrukdys gyvenimo apstybei.

Jėzaus ištartas žodis palydimas lytėjimo gestų ir atodūsio. Jėzus pilnas Dievo Dvasios, kuri įkvepia ir palaiko dvasinį kiekvieno žmogaus gyvenimą, skatina melstis ir tikėti. Jėzus kaip Viešpaties Kūrėjo Sūnus gali atnaujinti kūrinį, įkvėpti Dievo Dvasios, kuri atgaivina ir išlaisvina. Tai lyg naujas kūrimas. Galbūt mūsų laikų žmones glumina, kad Jėzus įdėjo pirštus į negirdinčiojo ausis ir savo seilėmis palietė jo liežuvį. Pirštas – aktyvaus Dievo veikimo, stiprios galios simbolis. Vadinasi, pats Dievas liečia pažeistą fizinę ir dvasinę tikrovę, kad ji būtų sutaisyta. Žmogaus seilės pagal to meto papročius buvo naudojamos gydymui kaip turinčios dezinfekuojančių, stiprinančių savybių. Seilės – skystis iš žmogaus burnos, iš kūno vidaus – byloja apie intymumą, betarpiškumą. Šios įvykio aprašymo detalės primena, kad Jėzus vartojo tuo metu įprastus, lengvai priimamus ženklus, bet kartu žmones kreipė į gilesnę tikrovę, kuri pranoksta vien kūno sveikatą. Visada kildavo klausimas, ką dar gali reikšti pagydymas, kur jis veda?

Visais savo stebuklais Jėzus liudijo Dievo meilę, didį rūpinimąsi silpnaisiais, niekam nereikalingais žmonėmis, kurių vargas šaukte šaukėsi palaikymo ir pagalbos. Taip pabrėžiamas žmogaus pavyzdingos laikysenos kelias, skirtas kiekvienam, kuris nori labiau mylėti ir artėti prie Dievo. Skatinimas atsiverti išreiškia vidinį poreikį klausyti ir vertinti tai, kas vyksta. Žmogus kviečiamas stebėti Dievo darbus ir atsiliepti tinkamam metui atėjus.

Kai kurčnebylis pradėjo kalbėti, visiems rūpėjo pasidalyti įvykusio stebuklo žinia su kitais, negalėjusiais tame nepaprastame įvykyje dalyvauti. Juk negirdintis žmogus išgydomas nuošaliau nuo kitų, nes Viešpats neieškojo stebukladario šlovės, nesireklamavo, vengė pagyrimų, nerodė magiškų triukų. Jėzus dargi draudė žinią apie įvykusį stebuklą skelbti kitiems. Iki Jėzaus prisikėlimo stebuklai tarsi neturi viso svorio ir tokios didelės reikšmės, nes skirti tik pratęsti žemiškojo gyvenimo kelią. Tačiau dar didesnė dovana – amžinasis gyvenimas, teikiamas po Viešpaties prisikėlimo. Po mirties ir prisikėlimo fakto visi stebuklai padeda suprasti, kas buvo Tas, kuris atvėrė neregių akis ir negirdinčiųjų ausis. Į šį supratimą įžengiame, kai mūsų širdis atvira, nes ieško gilesnės Dievo darbų prasmės, laukia, klausia ir meldžiasi.

Viešpats visais laikais nori asmeniškai sutikti žmogų, kurti santykį, dieviška galia gydyti ne vien kūną, bet ir atnaujinti sielos galias. Dažnai tam, kad būtume atviri Dievui, labiau girdėtume ir suprastume kūriniją, reikės kitų pagalbos. Kurčią nebylį pas Jėzų atvedė kiti. Tai gali būti mums ir užuomina apie maldos kelią. Juk užtarimas, prašymo malda tai ir yra mums rūpimus žmones maldoje lydėti prie Dievo. Daugelio žmonių širdis vis lieka tokia kieta, užverta, nes suplakta kaip žemė nuo kasdienių rūpesčių, nusivylimų, intrigų, apkalbų, puikybės ir pavydo. Daug žmonių, kurie tarsi ir girdi, gal net turi tobulą klausą, mėgsta muziką, subtilius tylius ir garsius tonus, tačiau yra kurti savo širdies balsui, nesiklauso tyloje bylojančio Dievo, nepastebi trokštančio ir pagalbos prašančio visiškai arti esančio kito žmogaus. Mums visiems skirtas Jėzaus žodis „Atsiverk!“. Dvasinis atsivėrimas prasideda, atsinaujina, pagilėja nuo dėkingumo, atvirumo, pasitikėjimo, nuostabos, džiaugsmo ilgesio ir troškimo pažinimo. Kai vis norisi truputį daugiau. Šiek tiek daugiau tiesos, prasmės, meilės. Įvairiais būdais Viešpats liečia mus, kalbina ir laukia, ką atsakysime į Jo ištartą: „Atsiverk!“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-08.pdf