„Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60).

Jei iš visų šiandien girdėtų Šventojo Rašto skaitinių reikėtų išrinkti pačius „kiečiausius“ žodžius (kurių sunku klausytis), moterys tikriausiai išrinktų Laiško efeziečiams eilutę: „Jūs, moterys, būkite klusnios vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip moterys visame kame teklauso vyrų.“

Net vyrišką ausį rėžia šių žodžių kietumas ir archajiškumas – tarsi moteris būtų menkesnė už vyrą ir visiškai priklausoma nuo jo. Jei šie žodžiai mūsų dar nepapiktino, pamėginkime įsivaizduoti smurtaujantį žemo intelekto vyrą, kuris reikalauja, kad žmona visame kame jam paklustų. Ką turėtų jausti moteris, kurią net Dievo žodis pasmerkia ligi mirties būti despoto auka?

Žodžiai, kuriais pasipiktina mokiniai, rodos, neturi nieko bendra su mūsų išskirta Laiško efeziečiams eilute. Mokinius papiktino Jėzaus pranašystė apie Eucharistiją ir raidiškai suprastas raginimas valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują.

Bet ar tikrai tarp mus ir mokinius papiktinusių žodžių nėra nieko bendra?

Yra – santuokinis ryšys. Kaip moterį ir vyrą santuoka paverčia vienu kūnu, taip Eucharistija kiekvieną tikintįjį paverčia vienu kūnu su Dievu. Mokinius gąsdino Jėzaus leksika: gerti Žmogaus Sūnaus Kraują ir valgyti Jo Kūną, o mus gąsdina visiško priklausymo nuo Dievo laikysena. Nesvarbu, kas esame, vyrai ar moterys, tapdami Bažnyčios nariais tampame visiškai priklausomi nuo Dievo, nes Jis – galva, Jis – Viešpats, Jis mums – kaip vyras žmonai, nuo kurio valios ji visiškai priklauso.

Kiekvienam iš mūsų būdinga norėti būti laisvam ir nuo nieko nepriklausyti. Tačiau kartu kiekvienam žmogui būdingas ir priešingas troškimas – labai stiprus troškimas priklausyti kam nors, kas tave brangintų, priimtų tokį, koks esi, mylėtų. Kiekviena moteris turbūt svajoja apie vyrą, kuris ją besąlygiškai mylėtų, kuriam ji visiškai priklausytų nebijodama būti nustelbta ir prarasti save.

Eucharistija mus kviečia į tokį priklausymą.

Vyro ir moters santuokoje dažniausiai lieka netikrumo, ar sutuoktinis tikrai mylės, ar neišduos, ar jo meilė nesumažės. Eucharistinėje „santuokoje“ su Jėzumi esame visiškai tikri dėl Jo atsidavimo mums.

Eucharistija – tai Dievo meilė iki galo. Jis kojas plauna ir savo kūną duoda net tiems, kurie Jį išduos. Eucharistija – tai Kryžiaus auka, kur kūnas ir kraujas atiduoti visiškai tiesiogine prasme. Valgyti Eucharistiją – tai priimti Meilę, kuri sakramentiškai, kaip santuokoje, dovanoja mums save. Kaip vyras ar žmona santuokoje prisiekia meilę, taip Dievas Kryžiumi prisiekia ir paliudija meilę mums ir kviečia atsiliepti.

Dievo žodis šiandien kalba apie priklausymą ir atsiliepimą. Jis kviečia mus naujai pasirinkti priklausyti Dievui. Pradžios knygos žodžiai: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24), be savo tiesioginės prasmės apie santuokos įstatymą, turi dar prakilnesnę prasmę, nurodančią slėpinį, esantį Dievo Apreiškime apie Kristaus ir jo tikinčiųjų – Bažnyčios mistinį ryšį, analogišką santuokos ryšiui.

Senais laikais 34 psalmė buvo giedama dalijant Komuniją. Ji kviečia paragauti, koks Viešpats saldus. Kai kuriais atvejais ragavimas eina pirma matymo, nes jei nesi paragavęs, nematysi. Tai galioja pažinimo medžio vaisiui, kuris apreiškė pirmųjų tėvų nuogumą. Tai galioja ir gyvybės medžio – Eucharistijos vaisiui, kuris apreiškia mūsų apsivilkimą Kristumi. Ir ne tik apsivilkimą, bet ir gyvenimą Jame, ir buvimą viena su Juo.

Kai buvome krikštijami, už mūsų santykį su Jėzumi ir priklausymą Jam apsisprendė kiti žmonės. Šiandien Eucharistijoje sąmoningai ir laisvai apsisprendžiame mes patys: noriu priklausyti Tau, Jėzau, priimu Tavo Kūną kaip didžiausią Tavo meilę ir dovanoju Tau save. Nebebijau Tau visiškai priklausyti. Arba tiksliau: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ (Jn 6, 68).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-07.pdf