Tikime, kad Mergelė Marija savo žemiškosios kelionės pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę. Šį slėpinį popiežius Pijus XII 1950 m. suformulavo ir paskelbė kaip dogmą. Žinoma, popiežius neišrado šios dogmos. Visiška Petro įpėdiniui priklausančia galia jis tiesiog patvirtino tiesą, kuri nuo pradžios numanomai glūdėjo dieviškajame Apreiškime, pasiekusiame mus per Kristų, per Šventąjį Raštą ir Apaštalų Tradiciją. Tai tiesa, kuri per šimtmečius įgavo raiškų pavidalą per teologinį apmąstymą, liturgiją, Bažnyčios pamaldumo praktikas.

Apibūdindamas Marijos paėmimą į dangų popiežius išvengė „prisikėlimo“ sąvokos ir pasirinko nekonkretizuoti, ar Mergelė Marija iš tikrųjų mirė ir po to buvo prikelta iš numirusių, ar nepatyrusi mirties buvo paimta į amžinąją garbę. Pijus XII nenorėjo rinktis tarp skirtingų teologinių nuomonių. Tiesa, kad pagal seniausią tradiciją Dievo Motina patyrė mirtį, buvo palaidota ir prikelta, idant tobulai sektų savo Sūnaus pėdomis. Ši tradicija paprastai vadinama Dievo Motinos Užmigimu (Dormitio), ji liudijama Rytų Bažnyčioje per liturgiją ir teologiją, gerbiant Marijos kapą Jeruzalėje, taip pat daugybe paveikslų bei skulptūrinių Švč. Mergelės mirties atvaizdų tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Tačiau per šimtmetį nuo tada, kai 1854 m. Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, iki 1950 m., kai buvo paskelbta Marijos Ėmimo į dangų dogma, kai kurie katalikų teologai tvirtino, jog Marija, kadangi buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, neprivalėjo mirti; ji galėjo būti paimta į dangų nepatirdama mirties. Šie teologai pabrėžė, galbūt pernelyg abstrakčiai, ypatingas pagarbą Marijai pažyminčias privilegijas, dėl kurių ji atsidūrė visiškai atskiroje kategorijoje virš visų kitų krikščionių ir tapo labai tolima jiems. Jau XIX a. pabaigoje šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė švelniai kritikavo šią tendenciją, sakydama, jog, priešingai, Marija yra labai artima, prieinama, ja lengva sekti.

Vėlesniais laikais Vatikano II Susirinkime nebuvo menkinamas Marijos privilegijų reikšmingumas, bet siekta jos visą gyvenimą ir gautą malonę pateikti Kristaus Įsikūnijimo, taip pat viso atperkamojo darbo, kuris yra Įsikūnijimo tęsinys, kontekste. Marija buvo pašaukta visa esybe tarnauti šiam slėpiniui. Marijos bendradarbiavimas buvo būtinas, kad galėtų įvykti Įsikūnijimas. Viešpats apsaugojo ją nuo gimtosios nuodėmės dėl iš anksto numatytų Kristaus atpirkimo nuopelnų, kad parengtų ją laisvai priimti ir įgyvendinti Dievo Motinos misiją. Kadangi Marija buvo taip artimai susijusi su Įsikūnijimu, ji pirmoji galėjo naudotis jo vaisiais; jai buvo skirta atlikti diskretišką, iš dalies paslėptą, bet esmingai svarbų vaidmenį apreiškiant ir perteikiant Kristaus malonę kitiems tiek jos gyvenimo metu, tiek amžinybėje.

Nors ji nebuvo slegiama geismingumo, kuris visiems kitiems mirtingiesiems sukelia polinkį į nuodėmę, bet šiame pasaulyje gyveno įprastinėmis, tikėjimo „nakties“ sąlygomis, neturėdama aiškaus Dievo ir ateities regėjimo. Panašiai kaip mes, ji buvo nuolat kviečiama augti viltimi ir meile, kaip grynai žmogiška sukurtoji būtybė, vis pranokdama ir tam tikra prasme „apmirdama“ savo ribotumui, idant galėtų labiau atsiverti Dievo valiai ir jo sudievinančiai malonei. Šiuo būdu ji dalyvavo savo Sūnaus misijos žemėje įvairiuose etapuose, palikdama mums sektiną pavyzdį. Kryžiaus papėdėje jos siela buvo perverta įsijautimo kalaviju. Nukryžiuotas Viešpats, ją patikėdamas šv. Jono globai, pašventino kaip visų savo mokinių Motiną. Savo intensyviomis maldomis ji laidavo Bažnyčios gimimą per Sekmines. Pasak tradicijos, ji lydėjo šv. Joną į Efezą ir ten su juo gyveno. Yra pagrindo tikėti (nors tai nėra apibrėžta kaip dogma), kad jos žemiškoji kelionė baigėsi mirtimi, kuri buvo dvasiškai panaši į jos Sūnaus mirtį.

Esame mokomi, kad Marija su kūnu ir siela įžengė į savo prisikėlusio Sūnaus šlovę. Jei, pasak Pauliaus, Jėzaus žmogystė reiškia pirmuosius Prisikėlimo vaisius, tuomet Marija yra pirmoji tarp priklausančių Kristui. Karaliaudama su Jėzumi kaip Dangaus Karalienė, ji parodo savimi mūsų būsimo prisikėlimo viltį, kai pasirodys Dievo vaikų šlovė ir visa visata bus atnaujinta Kristuje. Nuolat žvelkime į Mariją, didį ženklą danguje, tą moterį, kuriai Kristuje buvo skirta pirmutinei įveikti blogį ir mirtį. Tegul jos pavyzdys ir užtarimas mus drąsina šiame gyvenime ir veda link dangaus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-07.pdf