Yra dalykų, iš kurių mes atpažįstame žmogų, nors to žmogaus nėra šalia. Pavyzdžiui, raštas, rašysena. Atpažįstam savo draugų, artimųjų raštą. Bet ne tik rašysena ir veikimas turi savitą braižą. Pasauliui kosmopolitėjant ir vienodėjant yra kraštų, kurie išlaiko savo unikalumą. Pavyzdžiui, Japonija. Vienas karininkas pasakojo, kad japonas, kad ir ką darytų, padarys kažkaip savaip – net kastuvą po darbo padės kitaip. Dievas taip pat turi savo veikimo braižą. Skaitydami Šventąjį Raštą pradedame jį atpažinti. Geriausiai jį atpažino ir apgiedojo Marija Magnificat giesmėje. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Dievas mėgsta iš mažų dalykų daryti didelius. Tai jo braižas.

Evangelija ne kartą paliudija, kad Jėzus stebuklus daro iš meilės ir atjautos žmonių vargui, o ne demonstruodamas savo dievišką galią. Net prisikėlęs jis pasilieka paprastas ir nesišalina nuo mažų dalykų: eina į Emausą, kalbasi su mokiniais „apie visus tuos įvykius“, pusryčiauja prie laužo. Šie dalykai jam svarbesni už savo pergalės parodymą didžiūnams ir valdovams.

Nors Dievui nerūpi skaičiai, padauginant duoną jie fiksuojami rūpestingai. Šie skaičiai skirti mums, kad suprastume Dievo braižą.

Antroje Karalių knygoje aprašytame duonos padauginimo epizode dvidešimčia duonos kepaliukų pasisotina šimtas vyrų. Pranašo Eliziejaus (Elišos) tarnas dvejoja: „Kaip tiek padalyti šimtui žmonių?“ Evangelija augina mūsų nuostabą, nes proporcijos smarkiai keičiasi. Jėzus provokuoja klausdamas: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Žino, ką darys, bet klausia – provokacija, kitaip nepavadinsi. Mes įpratę, kad provokacija – tai piktas noras pažeminti, sukirsti. Dievo provokacijos kitokios. Jis kaip tik nori mus pakylėti, padrąsinti mąstyti ir veikti kaip Jis. Auginti tikėjimu, kai tuščiomis rankomis daromi didžiausi darbai.

Pilypas ieško sprendimo. Du šimtai denarų – gal tai visa Judo administruojama apaštalų kasa. Bet jos vis tiek neužtektų, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį duonos. Petro brolio Andriejaus galvoje švystelėja dieviška mintis: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos gabalėlius ir dvi žuvis.“ Bet staiga įsijungusi žmogiška logika susigėsta ankstesnio naivumo. „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ Jėzus ima į savo rankas tą kuklų davinį, meldžiasi ir liepia dalyti miniai. Žmogiškam protui, kuris mėgsta skaičius, stebuklas pateikia naują lentelę: penki kepalėliai duonos, penki tūkstančiai vyrų ir dvylika pintinių likučių.

Vėliau išplaukę valtimi ir apsižiūrėję, kad pasiėmė tik vieną kepalėlį, mokiniai ims kalbėti neturį duonos. Jėzui teks priminti abu duonos padauginimo stebuklus su visais skaičiais: „Kai penkis kepalėlius sulaužiau penkiems tūkstančiams, kiek pintinių likučių surinkote?“ Mokiniai atsakys: „Dvylika.“ – „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek krepšių likučių surinkote?“ Mokiniai atsakys: „Septynis.“ Nereikia būti detektyvu, kad šiuose skaičiuose atpažintume tam tikrą nelogišką logiką: kuo mažiau, tuo daugiau. Kuo mažesnės žmogiškos galimybės, tuo galingesnis Dievo veikimas.

Milošo Formano filme „Amadeus“ rūmų kompozitorius Saljeris taip pristato Mocarto genijų: „Jis pradeda paprastai, beveik banaliai, o paskui viskas kyla, kyla, ir suskamba dangiška muzika.“

Panašiai veikia Dievas: pradėjęs nuo mažų, paprastų, atrodo, visai nereikšmingų dalykų, jis daro tikrus stebuklus. Ir taip per visą išganymo istoriją. Nuo senuko Abraomo ir senutės Saros, žūti turėjusio kūdikio Mozės, piemens Dovydo iki mergaitės Marijos ir mūsų laikų Dievas nekeičia savo braižo.

Ačiū evangelistams, kurie matė reikalą papasakoti mums ne tik apie duonos padauginimo stebuklą, pasotintą minią, bet ir apie likučius. Būtent jie daug ką paaiškina. Jei būsime atidesni smulkmenoms, pamatysime daugybę stebuklų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-06.pdf