Dangaus Tėvyne, laime amžinoji, / Tave atminęs su skausmu kartoju: / Ar teks išvysti Šventąją Trejybę / Visoj grožybėj.

Tokiais žodžiais galutinį mūsų gyvenimo tikslą apgieda šermenų giesmė. Šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba apie kelią į tą tikslą – į Dangų. Su Dangaus Karalyste yra kaip su sėkla ar grūdu. Jėzus nesiunčia gražių palyginimų apie Dangų iš kokio nors mielo Dangaus kampelio. Jo paaiškinimai kvepia žeme ir dvelkia mūsiškos tikrovės pažinimu. Jis ne tik palygins Dangų su grūdu ar garstyčios sėkla, Jis pats priims grūdo likimą ir – kad duotų gyvenimą kitiems – pats, kaip grūdas, kris į žemę numirti.

Šalia sparčiai modernėjančio, skaitmenėjančio pasaulio, kuriam šiandienos žmogus neišvengiamai priskiria ir save, matome archajiškai savo dėsnių nekeičiantį gamtos pasaulį. Tarsi gyvename dviejose viena šalia kitos esančiose tikrovėse – skaitmeninėje ir Dievo sukurtoje. Mieste gyvenantis žmogus kartais net pamiršta, kad jo taip lengvai už pinigą akimirksniu įsigyjamas maistas yra gamtos dalis, jos produktas, kuris atsirado ne spustelėjus mygtuką, bet palengva užaugo maitinamas saulės, lietaus ir žemės. Šio sekmadienio skaitiniai daug kalba apie gamtą: šakelė, kviečio ir garstyčios grūdas. Jėzus gamtiniais palyginimais aptaria dvasinę tikrovę – Dievo Karalystę. Dievo sukurta gamta turi panašumo su dvasiniu, nematerialiu pasauliu ir jo dėsniais. Ne tik grūdui, bet ir dorybėms, charakteriui, net Dievo Karalystei reikia laiko, kad užaugtų. Ir mūsų išganymui reikia laiko. Ir Dievas labai kantriai, neskubėdamas, tarsi puikiausias pedagogas, veda mus per žemiškąjį laiką.

Esame žemdirbių tauta, kiekvienas iš mūsų bent kažkiek su žeme susijęs. Gal ir patys kažką auginome – bent pupą ant palangės. Žemdirbiai, ūkininkai dažnai žvalgosi į dangų žiūrėdami, kokie bus orai. Jie galėtų smulkiai papasakoti visas grūdo augimo stadijas. Žemdirbys gali daryti didelę įtaką derliui. Matome, kad šiais laikais jis kur kas didesnis, palyginti kaip buvo pačiais šviesiausiais socialistinio lenktyniavimo metais. Tačiau kad ir kiek žinotume apie grūdą, jo augimo stadijas, derlingumą, Jėzaus žodžiai, kad grūdas auga žemiškam sėjėjui visiškai nežinant kaip, yra tiesa. Gyvybė yra ne žmogaus kūrybos vaisius. Ir nors žmogus dalyvauja daugelyje gamtos virsmų, jam pačiam gyvybė visada lieka paslaptis. Tenka nuolankiai pripažinti: čia ne aš sukūriau, čia – Dievas. Taip ir Dievo Karalystė auga mums, žemiškiems jos bendradarbiams, visiškai nežinant kaip. Tai – Dievo darbas.

Skaitant šio sekmadienio Evangeliją siūlosi du žodžiai: kantrybė ir nuolankumas. Jų abiejų reikia, kad užaugtų derlius. Jei esi sėjėjas, sėjantis kažką dėl Dievo Karalystės (Dievo žodį, gerus darbus, maldas, slaptas aukas), būk kantrus. Kartais gal atrodys, kad prarandi, išmeti tuščiai ar išbarstai kiaulėms. Būk kantrus ir nebijok. Dievui patinka tavo auka, kai dosniai sėji, nors ir nematai greitų rezultatų. Tesustiprina ir tepadrąsina tavo širdies dosnumą žinojimas: kaip niekas nevyksta be Dievo žinios – nei plaukas nuo galvos, nei žvirblis žemėn nekrenta, – taip jokia tavo sėja dėl Dangaus Karalystės, jokia auka, jokia malda nėra veltui. Kas žmonėms nematoma, gerai matoma ir žinoma Dievui. Jis budėjo šventykloje prie aukų skrynios, kad našlės skatiką paskelbtų didžiausia auka ir padrąsintų dosniai sėjai dėl Dangaus.

O jei esi dirva, į kurią krinta Dievo sėkla, būk nuolankus (-i). Gražiausia dorybė – nuolankumas, nusižeminimas. Lotyniškasis žodis humilitas turi bendrą šaknį su žodžiu „žemė“ (lot. humus). Žemesnėje vietoje dirva geresnė, o aukštai iškilusi ji dažnai esti ir sausa, ir nederli. Dievo sėkla neprigyja išdidžioje širdyje.

Tiesa, ne kiekvienam grūdui ir ne kiekvienai sėklai duota užaugti ir atnešti daug vaisių ar kaip garstyčios sėklai tapti medžiu, išskleisti šakas, sukurti paunksmę ir prieglobstį kitiems. Matome žmonių gyvenimus, kurie yra labai skirtingi. Vienas, žiūrėk, krauna sunokinęs į Viešpaties aruodus gausų derlių, o kitas, dar nespėjęs gerai subręsti, jau malamas kaip grūdas. Ne viskas slapta augančioje Dievo Karalystėje gali būti žmogiškai suskaičiuota.

Dievo Karalystės palyginimas su grūdu yra iššūkis šiandienos krikščioniui, kuris gerai išmokęs pasaulio pamokas visa ko centru, net ir išganymo, laiko save: Jėzus mane išganė, Jėzus už mane mirė ant kryžiaus, Jis man paruošė vietą Danguje, Jis mano vardą įrėžė savo delne. Palyginimas apie grūdą, nors ir neprieštarauja šiai tiesai, sykiu skelbia kažką kita. Grūdo likimas yra dvejopas: arba būti sumaltam ir tapti duona, arba pasėtam į žemę, kad užaugtų naujas derlius. Abiem atvejais – mirtis. Mirtis sau ir buvimas dėl kito. Krikščionio kelias – tai Jėzaus kelias, grūdo kelias, kuriame nieko neišsaugosi ir viską prarasi, jeigu bijosi mirti. Bet anapus tos „nemalonios“ ribos nebelieka skausmingos baimės, „ar teks išvysti Šventąją Trejybę visoj grožybėj?“…

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-05.pdf