Dievo veikimo strategija. Kokia ji ir kaip vykdoma? Žmogus visada žiūri savo žvilgsniu ir vertina pagal savo supratimą. Mes visi esame pašaukti ieškoti Dievo Karalystės, skelbti ją ir gyventi tos Karalystės tikrovės viltimi. Reikia pripažinti, tai tikrai nelengva užduotis. Panašu, kad tikintieji šiais pažangos, didžiulių mokslinių laimėjimų laikais atrodo tarsi pamišę. Iš pirmo žvilgsnio pasaulio dvasia net negali prileisti galimybės, jog žmogui gali užtekti vilties gyventi amžinybės ilgesiu ir siekimu.

Šiandienos Evangelija mus kviečia atsinaujinti dvasia, kad mūsų turtas būtų apsaugotas. Koks gi tas turtas? Tikrai nereikėtų postringauti apie materialųjį turtą, kaip neprisirišti prie jo ar panašių dalykų. Suprantame, kad tikintis žmogus pašauktas rūpintis savo išganymu. Didžiausias jo turtas, kurį reikia ypač saugoti, mūsų amžinai gyvenanti siela.

Netikintiems tai atrodo panašu į gražią pasaką, kuri neteikia jokios paguodos dabarties tikrovėje. Ar mes, tikintieji, esame privilegijuoti? O gal žavimės miražu gyvenimo dykumoje ir tai tėra tik apgaulė? Labai dažnai šios mintys, abejonės yra stipri virvė, surišanti galiūną savo namuose. Priešas kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas mus praryti. Tai nėra gąsdinimas ar bauginimo metodika. Mums labai svarbu išlikti tiesoje ir atpažinti Dievo veikimo strategiją mūsų gyvenime. O ji aiškiai suvokiama – mes esame jo broliai, esame jo motinos. Ko reikia, kad tikrai tokie būtume? Ogi vykdyti Dievo valią. Ką tai reiškia? Ko gero, ne kartą esame apie tai girdėję ir gavę įvairių paaiškinimų. Šiandien pats Viešpats mums viską paaiškina. Vykdyti Dievo valią – tai neleisti paglemžti mums Dievo duotos nuosavybės. Kitaip sakant, išsaugoti ir grąžinti Dievui tai, kas mums nepriklauso, – mes tik nuomininkai šiame pasaulyje.

Tikintis žmogus visada lieka laisvas, nes giminiuodamasis su Viešpačiu įgyja didžiulį pranašumą pasaulio tuštybių mugės akivaizdoje. Piktoji dvasia visada stengiasi mus įtikinti, kad Dievo pažadai utopija, o štai ji siūlanti daug „geresnių“ dalykų – pasaulio tuštybę, susiskaldymą, kovą dėl karjeros, pavydą, nepasitenkinimą, nerimą, nuolatinę įtampą ir tai, kas, pasaulio akimis žiūrint, labai vertinga. Dėl to žmonės piktžodžiauja, nutolsta nuo Dievo, kuris tokiais atvejai tampa trukdžiu, sugriauna asmeninius santykius ir gyvenimus. Tokia „laimės“ kaina. Alternatyva – būti lyg iš proto išėjus, neturėti troškulio žemiškai duonai, t. y. žemiškoms gėrybėms, pasaulietiniams įvaizdžiams, susikurtiems garbės poaukščiams. Šventosios Dvasios dovanos gaunamos, kai nuolankiai jų prašoma. Dievo valios vykdymas akivaizdžiai susijęs su nuolankumo dorybe. Viename sename himne Šventajai Dvasiai giedama: „Dvasia Šventa, duok mums šviesą, kad pažintų protas tiesą, širdys Dievą kad mylėtų, silpnos valios sutvirtėtų.“

Mūsų santykyje su Dievu išryškėja jo strategija – jis žvelgia į mus ir kasdien primena, kad vykdydami jo valią tampame jo broliais, seserimis ir net motinomis. Jis leidžia mums jį nešioti, suteikia jėgų negyventi trokštant žemiškųjų gėrybių, išlaisvina nuo pasaulio bizūno, padeda išsaugoti gyvenimą Dangaus Karalystei. Stenkimės pateisinti mums suteiktą privilegiją būti galiūnais, saugančiais mums patikėtą turtą, būti Jo broliais, seserimis ir motinomis, vykdančiais Jo valią, gaunančiais atleidimą už nuodėmes; nebijoti būti laikomais pamišusiais dėl Dangaus Karalystės, neprisirišti prie žemiškųjų gėrybių ir taip gyventi neatsitraukus nuo Jo žemėje ir susitikti Jį amžinybėje. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-05.pdf