Jėzaus žodžiai gali paaiškinti Jo mirtį. Taip pat – juos užrašiusio evangelisto Mato ir jo krikščionių bendruomenės santykį su sinagoga. Evangelija pagal Matą parašyta apie 80 metus. Numalšintas žydų sukilimas, sugriauta Jeruzalės šventykla, Dievo garbinimo kultas su gyvulių atnašavimu sustabdytas. Kunigai nebegali eiti savo kunigiškų pareigų.

Vis dėlto fariziejai ragina, kad žmonės gyventų kaip kunigiška tauta ir laikytųsi švarumo įstatymų, kurie saistė kunigus. Praktikuojami išoriniai religiniai ženklai. Ne dėl veidmainystės, bet dėl Dievo tautos išskyrimo pliuralistinėje visuomenėje. Šiuos ženklus matome ir šiandien: kai žydas ortodoksas meldžiasi, jis apsivynioja ranką juodu odos dirželiu ir užsideda dėžutę su Įstatymo ritinėliu ant kaktos (tephillin).

Evangelisto Mato bendruomenė buvo gundoma kartoti tokį patį klerikalizmą, koks didėjo sinagogoje. Patogu, kai viskas aišku, konkretu, tiksliai reglamentuota, kai užkaišiotos visos skylės pūsti laisvės ir Dievo Dvasios vėjui. Jauną krikščionių bendruomenę rengti senos religijos, kad ir apreikštosios, rūbu – lyg jauną vyną pilti į senus vynmaišius. Iškyla pavojus, kai tikslios religinės apeigos grasina nurungti dvasią.

Kartą vienas kunigas iškėlęs Kanonų teisės kodeksą pasakė: „Čia yra Bažnyčios esmė!“ O kitas pakomentavo: „Bent Šventąjį Raštą būtų iškėlęs.“ Bet juk knyga vis tiek nėra esmė. Pirmiausia – Jėzus, gyvas Dievo Žodis, Jo Dvasia, Jo Bažnyčia, tik po to Šventasis Raštas – knyga. Prieš tapdamas knyga jis ilgokai buvo perduodamas iš lūpų į lūpas. Kaip Marija iš Šventosios Dvasios priėmė, nešiojo ir pagimdė Dievo Žodį – Kristų, taip Bažnyčia iš Šventosios Dvasios priėmė, nešiojo ir pagimdė Dievo Žodį – Šventąjį Raštą. Šventasis Raštas ir Kristus yra tas pats Dievo Žodis.

Krikščionių religija tuo ir skiriasi nuo visų kitų, kad jos esmė yra Jėzus. Ne formos, ne garbinimo būdai, bet Jėzus. Žvelgdama į Jį Bažnyčia aiškiausiai supranta save pačią, kas ji yra ir ką turi daryti. Jos atsinaujinimas nėra kažkokių naujų dalykų įtraukimas, bet naujas įsižiūrėjimas į Kristų ir naujos pastangos Jį sekti. Bažnyčia nieko nedaro, kviečiama nieko nedaryti iš savęs, ji turėtų kartoti viską, ką darė Jis, ir daryti viską, ką šiandien Jis darytų. O gal šiandien Jis kažką darytų kitaip? Pavojinga mintis, bet pamėginkime išgirsti ir ją. Juk Dievas yra laisvas.

Teko pažinti žmonių, kurie įsikabinę į Šventojo Rašto raidę paliko Bažnyčią. Nepanoro klausyti Dievo, kuris veikia ir kalba per Bažnyčią.

Pavyzdžiui, Evangelijos žodžiai: „Nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu […]. Taip pat nesivadinkite mokytojais.“ Atsiverskime Bažnyčios istoriją. Kiek ten Bažnyčios ir Dykumos tėvų! Mišiole net atskiros maldos Bažnyčios mokytojams. Kas tai? Jėzaus žodžių laužymas? Dėl raidės drebančiam žmogui gali taip atrodyti. Bet taip nėra. Jėzaus ir evangelisto Mato laikais tokie kreipiniai galėjo klaidinti, užgožti Jėzaus autoritetą. Rūstūs Jėzaus žodžiai Rašto aiškintojams ir fariziejams turėjo nuraminti ir paguosti jauną ir trapią krikščionių bendruomenę, atskirtą nuo sinagogos ir prakeiktą. Krikščionys buvo kviečiami suprasti, kad už „mokytojų“ ir „tėvų“ autoritetą, kurį savinosi fariziejai ir Rašto aiškintojai, aukštesnis Mokytojo Jėzaus ir Dievo Tėvo autoritetas. Šiandien žodžiai „tėvas“ ir „mokytojas“ nebekelia pavojaus suklaidinti.

Labai svarbu skaitant Šventąjį Raštą būti nuolankiam. Vienas, be Bažnyčios, negaliu jo suprasti. Jį turiu skaityti su Bažnyčia, kurioje ir kuriai jis buvo parašytas. Vienas negaliu pretenduoti į visapusišką ir teisingą Šventojo Rašto pažinimą, kad ir kiek kartų jį perskaityčiau nuo pradžios iki galo. 130 psalmė taip pat kalba apie nuolankumą ir jo vaisių – ramybę. Ši psalmė labai trumpa, bet keliomis eilutėmis tiksliai nusako nuolankumo ir ramybės sąlygas: puikybės atsisakymą, tuščios garbės nesivaikymą, vilčių į Dievą sudėjimą.

„Tartum kūdikis motinos prieglobsty.“ Hebrajų žodis gamul reiškia „nujunkytas“. Taip vadinamas mažas, maždaug trejų metų vaikas. Sėdėdamas motinos prieglobsty, prie jos prisiglaudęs, jis visiškai ja pasitiki ir neberodo daugiau jokių troškimų. Prie Dievo galime glaustis kaip kūdikis prie motinos ir nebeturėti daugiau jokių troškimų, išgyventi pilnatvę.

Apaštalo Pauliaus Pirmas laiškas tesalonikiečiams mums, kunigams, primena, kad žmonės motiniško švelnumo tikisi ne tik iš Dievo, bet ir iš mūsų. Pasidžiaugti, kad Dievo žodis priimtas ir veikia, neša vaisių, turbūt galėsime tada, kai įdėsime tiek pastangų kaip apaštalai: būdami švelnūs lyg motina, globojanti savo kūdikius, ir iš meilės trokšdami pasidalyti su žmonėmis ne tik Dievo Evangelija, bet ir jų vargais, taip pat – savo gerove ir gyvybe.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-10.pdf