Prisimena egzaminas prieš pirmąją Komuniją, per kurį vienu atsikvėpimu mokėjom išpyškint Didįjį Dievo įsakymą, vainikuojantį Dekalogą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. […] Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mt 12, 30–31). Tas pirmasis gyvenime egzaminas užtvirtino pačias svarbiausias žinias.

Gyvenimas bėgo, keitėsi, o Jėzaus žodžiai ir Dievo įsakymai liko tokie patys. Nors ir ne visai nuoširdžiai, nors ir mėgindamas Jėzų, žydų rabinas užduoda neprastą klausimą: „Koks įsakymas didžiausias įstatyme?“ 613 įsakymų, kurių paiso pamaldūs žydai, ir reikia išrinkti vieną.

Jėzus atsako išsamiau, nei klausiama: didžiausias įsakymas yra meilė Dievui ir žmogui, ir jis yra ne tik Įstatymo, bet Įstatymo ir Pranašų, vadinasi, visos Toros esmė. Žydų klausytojui, kuris nemažai savo šventraščio tekstų mokėjo mintinai, tai turėjo daryti įspūdį. Visą Torą sutraukti į du sakinius?!

Mes, krikščionys, suprantame, kad Didysis įsakymas yra kelias į Dievo Karalystę, į dangų ir prarastąjį rojų. Dangus buvo prarastas einant nuodėmės keliu, išduodant Dievą, paminant Meilę. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmoji pasekmė buvo pradinės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai“ (1607). Nuo tol „visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai“ (1606). Į dangų grįžtama meilės keliu, per Didįjį įsakymą – mylint Dievą visa savo esybe, o artimą – kaip save patį.

„Nenoriu dangaus“ – savo knygą, išleistą sovietmečiu, pavadino ekskunigas Jonas Ragauskas. Jos pradžioje rašė: „Visų mūsų vienintelė ir tikroji tėvynė yra Žemė! […] Tepadeda ši knyga religijos parklupdytam ir sulenktam žmogui atsitiesti! Tepadeda jam, užuot pravardžiavus Motiną Žemę „ašarų pakalne“, visa širdimi ją pamilti ir nelaukti dangaus. Tepadeda kartu su visais sąmoningais žmonėmis būti laimingais šios žemės gyventojais!“ Tai galėtų būti ir šiandienos pasaulio credo.

Žmonijos istorijoje būta nemažai bandymų kurti rojų žemėje. Ne taip seniai tuo degė sovietai: tiesė kelius, statė miestus, steigė kolūkius, gamyklas, mokyklas, ligonines. Šiandien Vakarų pasaulis kuria ir mėgaujasi sukurtuoju rojumi: puikūs keliai ir automobiliai, judėjimo ir bendravimo galimybės! Kokie miestai, prekybos centrai! Sočiame ir laimingame pasaulyje mus supa gėrybių gausa, o pardavėjas, kuris siūlo tai, ką turime, nepelno didelio dėmesio. Panašiai žemiškame rojuje atrodo Dievas su dangaus pažadais. Iš mandagumo paimtume ir Jo dangų, bet kad Jis siūlo jį ne taip pigiai: reikia laikytis Dievo įsakymų, ypač Didžiojo – mylėt Dievą visa siela, protu, jėgomis, artimą kaip save. Tiek to, užteks savojo rojaus, kurį pats susikūriau, – sako ar bent galvoja dažnas žemiškojo rojaus gyventojas. Sočiam ir laimingam žmogui sunku pasiūlyti dangų.

Kunigas Gereonas Goldmannas, prievarta paimtas į vokiečių SS dalinius, ragavo karo belaisvių duonos. Pradžioje gyveno labai sunkiomis sąlygomis, pusbadžiu. Vėliau, perkėlus jį į kitą karo belaisvių stovyklą, sąlygos pagerėjo. Kai jis aukodavo šv. Mišias pirmoje stovykloje, išbadėję kareiviai, nepajėgdami ateiti, atšliauždavo jas švęsti ir priimti šv. Komuniją. Antrojoje stovykloje sotesni ir geriau aprengti belaisviai nesivargino eiti į šv. Mišias.

Kol gyvename gerovėje, manome, kad šis pasaulis, jeigu ir ne rojus, tai bent jo prieangis. Tačiau tai iliuzija. Kai reklama dideliu formatu rodo daug laimingų veidų, yra ir kiti gyvenimai, paslėpti nuo mūsų, kurių skurdo lygio nesuvokiame. Tai tarsi du skirtingi, paraleliniai, nesijungiantys pasauliai. Ir gali būti šokiruotas, kai ankstesnį rytą išėjęs iš savo „rūmų“ netikėtai sutinki nuo dienos šviesos ir žmonių akių nespėjusį pasislėpti ano pasaulio gyventoją, kuris tik teoriškai žino, kas yra šiltas vanduo ir elektra.

Šis pasaulis nėra rojus. Apie tai mums primena karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, badas Afrikoje, pabėgėlių krizė, mums kylanti Rusijos grėsmė. Ypač aiškiai pajuntame, kad šis pasaulis ne rojus, kai patys atsiduriame socialiniuose užribiuose: neįstengdami atiduoti paimtos paskolos, prarandame būstą, paliesti rimtos ligos ar senatvės, patenkame į slaugos ligoninę. Šis pasaulis nėra rojus. Ne vien dėl to, kad jame daug teisių turi kančia, skurdas, liga ir mirtis. Šis pasaulis ne rojus todėl, kad nuodėme užnuodyta žmogaus širdis, kuri susitaiko su neteisybe, blogiu, kito žmogaus kančia ir išnaudojimu. Kartais žmonės, matydami šio pasaulio neteisybes, klaidingai suvokia „Tėve mūsų“ maldos žodžius „kaip danguje, taip ir žemėje“. Suprask: nėr ko stebėtis blogiu ir neteisybe – žemėje ir danguj ta pati korupcija. Įsiklausykime, ko prašome: „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.“ Meldžiamės, kad Dievo valios čia, žemėje, būtų laikomasi taip uoliai, kaip danguje, ir jai visa paklustų.

Niekada žemėje nesukursime rojaus. Tokie bandymai pernelyg dažnai sukurdavo pragarą. Tačiau laikydamiesi Didžiojo įsakymo – mylėdami Dievą visomis žmogiškomis pastangomis ir visa širdimi, o artimui rodydami atjautą – esame kelyje link dangaus. Ypač nuskriaustas žmogus, patyręs šią meilę, atpažįsta dangų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-09.pdf