Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? (plg. Mt 16, 13). Kas gi mums yra Jėzus Kristus? Klausimas esminis ir į jį būtina atsakyti. Jėzus klausia, kaip yra žmonių vertinamas. Negi nekeista? Argi Jam turėtų rūpėti žmonių nuomonė? Dievui rūpi žmonės, todėl rūpi ir jų santykių kūrimas. Santykių kūrimas su kitu – Dievu bei žmonėmis, esminis žmogaus tapatybę apibūdinantis bruožas.

Santykius žmogus kuria pirmiausia remdamasis savo patirtimi – ne išimtis ir santykis su Dievu. Žmonės Jėzų lygino su tais, kuriuos pažinojo, buvo juos matę bei apie juos girdėję. Nuo artimo – prie tolimo, nuo žinomo – prie nežinomo. Esminė pažinimo taisyklė, be kurios negalima apsieiti. Žmonės vertina, analizuoja, lygina, tapatina su kažkuo, kas geriau suprantamas, ir labai dažnai neteisingai suvokia tikrovę. Iškreiptas tikrovės suvokimas yra pavojingas tiek žemiškame, tiek amžinajame gyvenime. Taip, taip – pavojingas. Nesuvokiant tikros savo užduoties ir gyvenimo prasmės darosi sudėtinga. Dabarties tikrovė tai akivaizdžiai parodo: Dievo, Trejybėje Vieno, šių dienų žmogui reikia vis mažiau. Vis labiau viešose erdvėse girdime, jog Jėzus Kristus yra tiesiog vienas iš daugelio mąstytojų, filosofų, sistemos kūrėjų. Jis „panašus“ į Budą, į Mahometą, Perkūną, Gabiją, Patrimpą, dar kurį nors iš dievaičių ar gyvensenos modelio kūrėją. Tiesiog vienas iš daugelio – lygus tarp lygių. Ar tikrai?

Mums užduodamas šis klausimas – o jūs kuo mane laikote? (plg. Mt 16, 15). Deja, taip – mums, kurie jei ir ne kiekvieną sekmadienį, tačiau dažnai dalyvaujame šventosiose Mišiose, praktikuojame sakramentus, gal ir kasdien meldžiamės, tačiau nesusimąstydami keliaujame į jogos mokyklas, nesijaudiname dėl pagoniškumo apraiškų mūsų kultūroje bei informacijos priemonėse. Ne kartą tenka išgirsti, kaip tėvai, girdint jų vaikams, priekaištauja Bažnyčiai bei jos atstovams, kad religinėmis praktikomis yra „kankinami“ jų vaikai. Ar tokiems tikintiesiems Jėzus Kristus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus?

Esame gundomi, tikrai stipriai gundomi su Jėzumi nebūti iki galo ištveriant visus sunkumus ir išbandymus. Kiek tikinčiųjų varsto aiškiaregių ir ekstrasensų namų duris ar svetainių tinklalapius? Kiek pakrikštytųjų sprendžia apie savo sėkmę ir dienos gėrį skaitydami horoskopus? Kiek bažnyčios lankytojų nori sužinoti savo ateitį, išgyti remdamiesi burtininkavimu, šamanizmu, jogos filosofija ar kaip kitaip, tačiau taip retai pasitiki geruoju Viešpačiu, kuris yra visagalis. Ieškome ir nerandame, trokštame ir negauname, vargstame ir neturime nei ramybės, nei poilsio ir esame nelaimingi. Kur atsakymas? Atsakymą randame šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Kristus aiškiai sako, jog laimingas tas, kuris kaip ir šventasis Petras atpažįsta Jame gyvenimo Viešpatį, paguodą, ramybę, viltį ir prasmę. Toks tikėjimas padarė šventąjį Petrą mums pavyzdžiu, kaip iš silpno, abejojančio, išsigandusio ir net Jėzaus išsiginančio žmogaus Dievas užaugino tą, ant kurio pastatė savo įkurtąją Bažnyčią. Kokia nuostabi žinia mums! Mes priklausome Bažnyčiai, kuri rūpinasi savo nariais, kiekvienam padėdama surasti tikrąjį gyvenimą – buvimą su Viešpačiu Danguje, kurio raktus patikėjo tam, kuris Juo patikėjo ir įtikėjo į Jį. Taigi kas, jeigu ne Jis, turi viską, ko mums reikia, kad būtume laimingi? Ir į ką Jis yra panašus? Nėra nieko, kas Jam prilygtų, nes tik Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius, kad ir kuo žmonės Jį laikytų, kad ir ką apie Jį kalbėtų. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-07.pdf