„Visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė.“

„Pasirodė danguje didingas ženklas; moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.“ Šioje Apreiškimo knygos aprašytoje moteryje, kuri skausmingai gimdo Mesiją ir kitus Dievo vaikus, kuri yra nuostabiai apsaugota nuo slibino puolimų, mes galime su Bažnyčia ir jos liturgija įžvelgti Mergelę Mariją, Jėzaus ir mūsų Motiną. Biblijos tekstas kalba apie moters skausmus. Marija iš tikrųjų pagimdė kūdikį Jėzų pirmą kartą be skausmo Nazarete. Tačiau ji pagimdė Kristų ir antrą kartą – skausmingai, stovėdama prie Kryžiaus Kalvarijoje ir visa širdimi dalyvaudama savo Sūnaus kentėjimuose. Kryžiaus papėdėje Marija taip pat tapo šv. Jono ir visų Kristaus mokinių motina. Kasdien ir iki pasaulio pabaigos ji gimdys visus Kristaus brolius ir seseris, užtardama mus, kai esame išbandomi arba persekiojami.

Tekstas kalba ir apie slibiną. Marijai buvo duota du kartus nugalėti senąjį slibiną. Pirmą kartą savo gyvenimo pradžioje, kai buvo pradėta be gimtosios nuodėmės. Antrą kartą ji nugalėjo slibiną ir mirtį, kai buvo paimta į dangų, „į dykumą“ arba „į Dievo paruoštą buveinę“, kaip parašyta Apreiškimo knygoje. Iš ten ji yra, pasak šių Mišių dėkojimo giesmės, kuri cituoja Vatikano II Susirinkimo dokumentą Lumen gentium, „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“.

Sulig Tradicijos mokymu, kurį nustatė Bažnyčia, mes tikime, kad Mergelė Marija savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje įėjo į Dievo šlovę ne tik siela, kaip kiti šventieji, bet ir kūnu. Tuo būdu ji jau yra Kristaus Prisikėlimo pilnatvėje, galutinėje Dievo vaikų tobulumo būklėje, kuri kitiems žmonėms yra paskirta laikų pabaigoje. Idant geriau suprastume šio slėpiningo paankstinimo prasmę, palyginkime Marijos atvejį su Jėzaus ir mūsų atveju. Nuo pirmosios Įsikūnijimo akimirkos šventoji Jėzaus žmogystė buvo sukurta kaip išganymo šaltinis. Tačiau, gyvendamas žemėje, Kristus norėjo paklusti įprasto gyvenimo ribotumams ir skausmingoms sąlygoms, kurios yra nuodėmės pasekmė. Tad jis paaukojo savo gyvenimą ant kryžiaus. Tačiau buvo neįmanoma, kad Žmogus – Dievas pasiliktų kape. Taigi Velykų rytą Jėzaus kūnas tapo ypatinga vieta; dar materialus kūnas tapo sudvasintas, laisvas nuo mirtingo gyvenimo sąlygų ir fizinės visatos įprastų dėsnių. Šis kūnas yra tobulai atviras Žodžio ir Dvasios veikimui, jis gali spinduliuoti Dievo šlovę ir perduoti pasauliui perkeičiančią dieviškąją energiją. Pašlovintame Jėzaus kūne, kurio veikimas yra ypatingai sudabartinamas Eucharistijoje, egzistuoja jau naujas pasaulis.

Ir mes turime prisikelti, tuomet mūsų kūnai taps panašūs į Kristaus kūną. Su juo mes būsime kosmoso, kur Viešpats parodys, „ko akis neregėjo ir ko ausis negirdėjo“, neišsakomo perkeitimo įrankiai. Tačiau tai gali įvykti tik laikų pabaigoje. Kodėl? Popiežius emeritas Benediktas XVI yra paaiškinęs: kiekvieno iš mūsų siela, jei ji palieka šį pasaulį draugystėje su Dievu, gaus arba iš karto, arba po galutinio išskaistinimo skaistykloje amžinąjį Dievo regėjimą. Tačiau mūsų kūnų likimas lieka nenutrūkstamai susietas su visos žmonijos ir materialaus pasaulio likimu. Šis pasaulis ir toliau yra sugedęs dėl nuodėmės. Gyvendami kūne, visi mes dalyvaujame šioje nuodėmėje. Net po Dievo atleidimo mūsų blogų veiksmų padariniai, kurie žeidžia mūsų brolius ir pavergia kūriniją, liausis darę įtaką tik pasaulio pabaigoje. Šie negatyvūs rezultatai galės būti panaikinti tik istorijos pabaigoje, kai visos Dievo plano numatytos kartos išvys dienos šviesą. Štai kodėl nusidėjėlės žmonijos nariai galės būti prikelti, teisiami ir visiškai išlaisvinti tik kartu, kai bus atnaujinti visi dalykai.

O dabar galima paklausti: kokia Marijos padėtis šios realybės atžvilgiu? Kaip paprastas kūrinys, ji yra žmonijos pusėje; tačiau, būdama be nuodėmės, savo tobulai dorybingu elgesiu ji yra visiškai šalia Kristaus. Nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ji be kliūties gavo malonės pilnatvę. Priėmusi Viešpaties valią,

Marija tapo Dievo motina. Savo užjaučiančia meile ji intensyviausiai dalyvavo Atpirkimo darbe. Todėl derėjo, kad palikdama šį pasaulį ji būtų vainikuota šalia savo Sūnaus ir kad Dievo šlovė spinduliuotų, nieko nebelaukiant, per jos sielą ir kūną, idant visa visata būtų nušviesta ir pradžiuginta. Žvelgdami į didįjį ženklą, kuris pasirodė danguje, dėkokime Dievui už dovaną, kurią jis suteikė mūsų Motinai. Visuomet sekime jos klusnumo ir meilės pavyzdžiu, remkimės jos galingu užtarimu ir išsaugokime mūsų širdyse gyvą viltį, jog būsime visiškai perkeisti, kaip ir ji, siela ir kūnu didžiąją amžinybės dieną.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-07.pdf