Kartais pagalvojame, negi Kristus negalėjo pasilikti žemėje? Vos prisikėlęs iš numirusių, argi negalėjo fiziškai pasilikti tarp mūsų? Galėtume gyvai su Jėzumi pasitarti, jam pasiguosti, paprašyti jo pagalbos. Atsakymas į šiuos klausimus yra tas, kad Kristus, įžengęs į dangų, yra kur kas labiau su mumis. Jo buvimas jau neapribotas teritorija ir laiku, jis dabar yra tarp mūsų visame pasaulyje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename tabernakulyje. Jis gali pasiekti kiekvieną iš mūsų, ateiti į kiekvieno širdį.

Kristaus įžengimas į dangų neturi mūsų nuliūdinti, lyg kad būtume likę šioje žemėje vieni. Priešingai, Jėzus yra tarp mūsų šventojoje Eucharistijoje, Dievo žodyje, Šventosios Dvasios veikime, todėl mes su viltimi pristatome Jėzui savo kasdienius vargus ir nesėkmes, ligas ir skausmus. Tikėdami į Atpirkėją, patiriame jo paguodą, suraminimą ir sustiprinimą. Stačiatikių kunigas Aleksandras Menis sako, kad „visos religijos – tai laiptai, kuriuos žmogus stato, idant pasiektų dangų, tačiau krikščionybė – laiptai, kuriais Dievas nusileidžia iš dangaus į žemę, ir tais laiptais pas mus ateina Kristus“.

Kristaus į dangų žengimo mums labai reikia: pirmiausia jis sustiprina tikėjimą. Būdamas kartu su mokiniais, Išganytojas dažnai jiems priekaištavo dėl jų mažo tikėjimo, tačiau po Šeštinių jų tikėjimas pasidarė toks galingas, kad jokie persekiojimai ir net pati mirtis negalėjo jo palaužti. Mes galime šiandien pasakyti, kad naudinga buvo apaštalams nematyti kūno akimis Kristaus. Tos žmogiškosios Kristaus prigimties pasislėpimas yra ir mums labai naudingas: tai proga gyventi grynu tikėjimu, kurį Išganytojas laimino sakydamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Jėzus laimina tuos, kurie turi dar sunkesnį išbandymą už apaštalus, tuos, kurie net nematę savo kūniškomis akimis Jėzaus, vis tiek Jį tiki ir iškenčia visus pasaulio persekiojimus.

Antra, Kristaus žengimas į dangų stiprina viltį. „Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3). Mes išėjome iš Dievo rankų ir per tėvus gimėme šioje žemėje. Mes džiugios savo gimimo dienos neprisimename. Tačiau tėvams tai buvo nuostabi diena. Vėliau augome, ėjome per gyvenimą skirtingais keliais. Vienų gyvenimas buvo lengvesnis, kitų sunkesnis. Tačiau visiems jis baigsis mirtimi. Ateis sugrįžimo pas Dievą diena. Atrodytų, jog po sunkaus gyvenimo tai turėtų būti labai džiugi diena. Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą, kai asmeninime teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būsena. Gyventi danguje reiškia būti su Kristumi. Išrinktieji gyvena Jame, bet išlaiko, tiksliau sakant, suranda savo tikrąjį tapatumą, savo tikrąjį vardą.

Trečia: Kristaus žengimas į dangų stiprina meilę. Apaštalas Paulius rašo: „Dievo meilė mūsų širdyse išlieta Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Dangus yra ten, kur dorieji regės Dievą ir džiaugsis amžina laime. Svarbu ne kurioje vietoje yra dangus, o kaip į jį patekti. Religija labai aiškiai nurodo, kad doras kelias veda į dangų. Šis kelias į dangų prasideda mums gimus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-04.pdf