Kartą viena mokinė, paklausta, kodėl nebuvo sekmadienį bažnyčioje, atsakė: „Viešpats Dievas neduos man valgyti, aš pati privalau pasirūpinti savo gyvenimu.“ Šis mokinės atsakymas mus ragina rimtai pamąstyti apie šio sekmadienio Evangelijos žodžius. Gal tikrai ši mokinė teisi? Juk gyvenime taip ir yra. Kaip galima nesirūpinti ateitimi? Net paukščiai, nors nesėja ir nepjauna, nuolat plasnoja sparneliais rūpindamiesi maistu sau ir savo jaunikliams. Tačiau nesirūpinti visiškai nereiškia nedirbti. Šventajame Rašte sakoma: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“(2 Tes 3, 10).

Kristus niekada neskelbė lengvabūdiškumo, nerūpestingumo ir aplaidumo. Visi turime šeimyninių, socialinių, profesinių pareigų ir atsakomybių, kurių negalime atsisakyti. Evangelijos žodžiai netrukdo žmogui kurti tai, kas leidžia oriai ir pasiturinčiai gyventi. Čia apsileidimas būtų nedovanotinas nusikaltimas. Kalbama apie tą žmogų slegiantį rūpestį, kuris liaujasi būti protingas, paverčia žmogaus gyvenimą nesibaigiančiu nerimu, trukdančiu dėkingai priimti Dievo pagalbą. Kai kurie žmonės labai perdėtai rūpinasi ir sielojasi: vieni bijo sustorėti, kiti rūpinasi, kad jų drabužiai būtų patys madingiausi, dar kiti bijo rytdienos ir t. t. Kartais žmonės susikuria visokių grėsmių ir dėl jų kremtasi. Kristus neneigia maitinimosi, apsirengimo ir visko, kas tarnauja mūsų pragyvenimui, svarbos. Jis nenori, kad mes tik pasninkautume, sėdėtume nuogi ir lauktume visko, ko mums reikia, iš kitų. Suprantamas mūsų siekimas apsidrausti nuo nemalonių netikėtumų, tačiau stengdamiesi apmąstyti visus ateities variantus rizikuojame pavirsti Protingąja Elze iš brolių Grimų pasakos. Ji neturėjo dabarties, nes bijojo pasirinkti vieną iš ateities variantų. Žinoma, nedraudžiama rūpintis žemiškais reikalais, tačiau būtina nustatyti prioritetus, kas svarbiau, ar Dievas, tikėjimas ir sielos reikalai, ar besaikis rūpinimasis madomis, turtų kaupimu ir t. t.

Jeigu tai, ką mes turime, tampa svarbiausiu dalyku gyvenime, mūsų stabu, – rizikuojame pamiršti Dievą. Jūs atsikirsite, kad neturite turtų, tačiau turtas yra ne tik pinigai, bet ir visa tai, prie ko prisiriša mūsų širdis, pamiršdama Dievą. Mes turime vengti perdėto, vedančio į tingėjimą ir apsileidimą, pasitikėjimo Dievu. Taip pat ir visiško Dievo ignoravimo mūsų gyvenime. Todėl nenuostabu, kad Jėzus sako: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“(Jn 8, 32). Tačiau nemažai žmonių save laiko „elitu“, manydami, kad pasaulyje viskas priklauso nuo jų. Šie žmonės pamiršta, jog visas mūsų gyvenimas yra Dievo rankose. Kaip kartą yra pasakęs šv. Augustinas: „Valstybė, kuri nėra valdoma teisingumo, tėra didelė plėšikų gauja.“ Mes visi žinome, kaip pabaigė gyvenimą daugybė tokių susireikšminusių žmonių, kurie manė esą svarbesni už Dievą.

Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. Dievas arba turtai. Kas gyvenimo tikslas – Dievas ar pinigas? Senajame Testamente sakoma: „Nesikreipkite į stabus ir nedirbkite sau lietinių dievų: aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 19, 4). Deja, ir tarp krikščionių yra daug lietinio dievo – pinigo garbintojų. Šv. Jonas Paulius II sakė: „Daiktų ir gėrybių turėjimas savaime netobulina žmogaus.“ Pirmajame skaitinyje skaitome, kaip pranašas Izaijas garantuoja mums, kad Viešpats absoliučiai visada galvoja ir rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Jeigu tuo tikime, mus tai džiugina ir pripildo pasitikėjimo mūsų širdis. Net mūsų artimieji negali nuolat apie mus taip galvoti ir mūsų mylėti, kaip myli Dievas. Kaip svarbu, kad šie mūsų asmeniniai santykiai su Dievu vis labiau taptų mūsų gyvenimo atrama. Kiekvienas gyvenime kartais pasijuntame vienišas, draugų nesuprastas ir kenčiantis. Tais momentais, kaip sakė šv. Teresė iš Avilos, pirmiausia turime ieškoti paguodos ir vilties Viešpatyje. „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). Pagrindinė šio sekmadienio tema yra tikėjimas bei pasitikėjimas Viešpačiu. Tai kuriantis, Dievo duotus talentus paverčiantis vaisiais, kilnus veikimas. Evangelijoje Jėzus mus kviečia visiškai pasitikėti Dangaus Tėvu. Mūsų širdžiai lengviau surasti kitus, labiau apčiuopiamus gyvenimo pagrindus. Tačiau augant mūsų tikėjimui, mes matome, kad verta labiau pasitikėti Dievu, nei kuo nors kitu. Tačiau krikščionis turi padaryti svarbų pasirinkimą. Nes ne visos mūsų atsakomybės ir pareigos yra vienodai svarbios.

Krikščionis visų pirma turi prisidėti prie Dievo karalystės ir jos teisingumo kūrimo žemėje. Evangelija skatina mus pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus mums pridėta. Visų pirma ieškoti Dievo karalystės. Apaštalas Paulius mums sako, jog visiškai nesvarbu kitų nuomonė apie mus, kadangi gyvenime yra svarbiausia įtikti Dievui. Be abejo, ši labai svarbi mintis yra žmogaus, tikinčio į Kristų, programa kiekvienai dienai. Svarbiausia mūsų gyvenime visada ieškoti Dievo valios. Leiskime jam vadovauti mūsų gyvenimui taip, kaip jis nori, ir nesistenkime planuoti savo gyvenimo be Dievo palaimos. Jeigu mes labiau pasitikime Dievu, nei savo ribotomis pastangomis, galime ramiai dirbti kasdieninius darbus tikėdami, kad jie nebus beprasmiai. Kristus mus kviečia pasitikėti Dievu ir jam tarnauti. Tuomet pats Dievas bus šalia mūsų tiek džiaugsme, tiek varge. Kadangi pasaulyje yra daug neteisybės, ypač socialinės, šie Jėzaus žodžiai yra gairės siekiant tiesos ir teisybės pasaulyje. Suteikti žmonėms tinkamą pragyvenimą – tai labai svarbu, tačiau Jėzus nori, kad mes, kurdami ateities pasaulį, pirmiausia kurtume Dievo karalystę, meilės, tiesos ir gerumo karalystę. Visų pirma ieškokime, kaip sugyventi tarpusavyje, kaip mylėti vieniems kitus, kaip būti broliais ir seserimis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-01.pdf