Mums atrodo, jog šio sekmadienio Evangelijos tekstas sunkiai suprantamas. Mums duoti tokie įsakymai, iš kurių krikščionybės priešininkai amžiais tyčiojai. Neneigsime, kad ir patiems krikščionims nelengva juos vykdyti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Jėzus niekur nekalba apie nesipriešinimą blogiui. Juk ir jis pats dykumoje priešinosi piktajai dvasiai. Evangelija neneigia teisės gintis, tačiau nenori, kad gynyba pavirstų kerštu ir neapykanta. Meilė kuria ir stato. Neapykanta – griauna ir žudo. Ji yra naikinimo ir mirties jėga ir ką užvaldo, tas griauna Dievo karalystę žemėje. Kodėl priešus reikia mylėti, paaiškina meilės apaštalas Jonas: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 15). Išganytojas atėjo žemėje atkurti Dievo karalystės, kurią buvo sugriovusi neapykanta. Jis skatina žmones keisti savo širdis į kuriamąją galybę, į meilę, todėl, įsakydamas mylėti, uždraudžia net priešų neapykantą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45). Šiose Evangelijos eilutėse yra visa Kristaus skelbiamo mokslo naujovė ir esmė, nurodanti, kaip ir kodėl būtent taip turime elgtis. Visų pirma Evangelijoje nurodoma, kaip mes turime elgtis su priešais. Evangelija neneigia priešo egzistencijos. Krikščionis nėra asmuo, kuris neturi priešų. Tačiau Evangelija siūlo priešą nugalėti gerumu. Tomas Kempietis mums atveria akis sakydamas: „Net Kristus turėjo priešų ir asmenų, kurie prieš jį murmėjo; kaipgi tu nori, kad visi tebūtų tik draugiški ir prielankūs.“ Kuomet Jėzus siūlo atsukti kitą skruostą, daugeliui atrodo, jog tai kapituliacija ir silpnumas. Tačiau kodėl mažai kas pastebi, jog daugeliu atvejų, kad atsuktume kitą skruostą, reikia didvyriškumo. Jeigu beginklis žmogus eina pas teroristus, įkaitų pagrobėjus ir veda su jais derybas, argi jis neatsuka kito skruosto, kad išgelbėtų nekaltus žmones? Juk kiekvienas žmogus, besistengiantis nutraukti seną priešiškumą ir neapykantą, rizikuoja būti sumuštas abiejų prieštaraujančių pusių. Tikroji pergalė yra ne tai, kad mes parblokštume savo priešus ant žemės ir sutryptume juos, bet kad iš priešo padarytume savo draugą, kad tuo būdu panaikintume pačią neapykantos ir priešiškumo šaknį. Tai pasiekti galima tik meile, gerais darbais. Taip nugalėti ragina tikinčiuosius apaštalas Paulius: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 17–21).

Mes turime suprasti, kad Jėzus mums siūlo pačias normaliausias elgesio taisykles: neužsispirti, nepykti, atleisti įžeidimus. Kristus liepia neskirstyti žmonių į savus ir priešus. Niekas taip nesutrikdo mūsų priešų, kaip kantrybė ir nuoskaudų atleidimas. „Mylėti priešą – tai vienintelis kelias, kad pasaulyje nebeliktų nė vieno priešo“ (G. Papini). Mylėti priešą nereiškia apsimesti, tarsi jis nieko blogo nepadarė. Padarė ir net labai blogai padarė. Tačiau krikščionis privalo padėti priešui, kaip žmogui, praregėti ir pamatyti jo daromą blogį. Jėzus kalba apie naujus žmogiškuosius santykius. Mylėti tuos, kurie mus myli, ir jiems atsilyginti yra nusidėjėlio garbės reikalas, tačiau tik ne Jėzaus mokinio. Jėzus turi naują kriterijų nusidėjėlio ir Jėzaus mokinio santykiams: tai visuotinė ir nesavanaudiška meilė, skirta visiems. Jeigu mylime tik tuos, kurie mus myli, tuomet mes uždarome meilę siaurame žmonių rate ir kliudome mūsų meilei keisti pasaulį, keisti žmonių tarpusavio santykius. Žinoma, nėra nieko blogo atsilyginti gerumu už kitų gerumą, tačiau čia bus tik žmogiški santykiai, juk taip vyksta ir turguje: gauname prekę, nes užmokame pinigus. Šių santykių pabaigoje mes esame lygūs, t. y. atsiskaitę. Tačiau santykiuose su Dievu taip nėra. Iš Dievo už dyką gauname gailestingumą, nes Dievas yra gailestingas tau ir man. Ir šis už dyką gautas gailestingumas įgalina tave ir mane būti gailestingus kitiems. Todėl ne savo širdies gelmėse ieškokime gailestingumo ir atleidimo kitiems, bet Dieve. Nes kartais galime savo širdyje nieko doro nerasti.

Gailestingumo ir atlaidumo priešams semkimės tik iš Dievo. Gailestingumas iš Dievo ateina veltui, todėl ir kitiems jis tebūnie perduodamas veltui. Jei man atleista už dyką, tai ir aš artimui atleidžiu. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15). Atleidimas rodo, kad pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kristus mus išmokė kerštą nugalinčios maldos: Išganytojas, mokydamas mus melstis, įdėjo į mūsų lūpas prašymą atleisti nuodėmes, tačiau tą nuodėmių atleidimą paliko priklausomą nuo mūsų geros širdies, būtent nuo to, ar ir mes atleisime savo kaltininkams: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Lk 11, 4). Kaip paguodžiančiai skamba nuodėmingai sielai šie žodžiai: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Jei norime, kad Dievas mūsų pasigailėtų, mums patiems reikia parodyti gerą širdį kitiems, ypač savo priešams. Kas nepavargsta mylėti, tas keičia savo gyvenimo istoriją – šeimos, draugų, kaimynų, bendradarbių istoriją, tarpusavio santykius. Dėka šių santykių kaitos ir vyksta didžioji visuomenės revoliucija – visuomenės krikščioninimas ir humanizacija. Ir nors daugelio krikščionių vardai nebus įrašyti į didžiąsias žmonijos istorijos knygas, tačiau jų meilė atnaujins žmonių santykius ir tai bus „krikščioniškoji revoliucija“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-01.pdf