Broliai ir seserys, Kristus paskelbė naują įstatymą. Kaip mums tai suprasti, jeigu jis pats yra pasakęs, jog atėjo ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti? Tobulumas, kurį įsako Kristus, iš esmės keičia įstatymą, nors įstatymo laikymasis ir jo praktika pasilieka tokie patys. Iš tiesų Kristus sako savo mokiniams, kad ištikimumas Dievo įsakymams privalo būti visų pirma žmogaus širdyje. Reikia laikytis įsakymų pritariant Dievo valiai. Pritariant ne vergiškai, kada įstatymo laikomasi tik išoriškai, bet laikytis Dievo valios iš meilės Dievui. Naujasis Kristaus įstatymas yra meilės įstatymas. Sakoma, jog Dievas mus sukūrė laisvus. Gal manome, jog tai laisvė mūsų įvairiausioms užgaidoms, be jokios atsakomybės? Kartais mes laisve pasinaudojame, kad apgintume savo malonumus, pinigus ir garbės troškimą. Bet ar tai gerai? Štai kodėl apaštalas Paulius perspėja: „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5, 13). Mes labai daug giriamės mylį Dievą, tačiau tai lieka tik žodžiai. Dievas mus sukūrė laisvus, tačiau atsakingus, idant tarnautume Dievui su meile. Kristus yra krikščioniškos meilės Dievui modelis.

Siracido knygos autorius tvirtina, jog žmogus yra laisvas priimti Dievo įsakymus ar jų nepriimti – štai kodėl jis gali rinktis ugnį, kuri naikina, arba vandenį, kuris teikia gyvybę. Tačiau, kita vertus, žmogus turi pareigą naudotis laisve nuoširdžiai vykdydamas Dievo valią. Nes tik mylintiems Dievą viskas išeina į gera! Siracido knygos autorius pabrėžia išminties prigimtį ir naudą. Žmogus, naudodamasis savo laisve, turi galimybę pademonstruoti savo valią. Žmogaus laisvė yra Dievo išminties dovana, todėl privalome laisve naudotis išmintingai. Kiekvienas mūsų pasirinkimas privalo būti apsvarstytas su sąžine ir išmintimi. Laisvė, kurią mums suteikė Dievas, nėra leidimas daryti bloga! Kas pasirenka blogį, kas pasirenka nuodėmę, tas pasirenka mirtį!

Čia labai svarbu įsisąmoninti, jog laisvė nėra atsieta nuo atsakomybės. Dorovinė atsakomybė yra viena pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais. Asmeninė atsakomybė yra siejama su sąmoningumu, laisvu apsisprendimu. Jeigu žmogus neturi laisvės, neturi galimybės laisvai pasirinkti poelgių, nekyla ir atsakomybė. Be to, žmogus, turėdamas galimybę laisvai pasirinkti, privalo numatyti pasirenkamo poelgio artimus bei tolimus rezultatus. Jeigu žmogus savo poelgių padarinių nenumato ir negali numatyti, mažėja atsakomybė. Apskritai žmogus, veikdamas sąmoningai, beveik visuomet numato galimus savo poelgių rezultatus ir faktiškai jų laukia.

Dorovinė atsakomybė yra kur kas platesnė už juridinę atsakomybę. Dorovinė atsakomybė apima visas gyvenimo ir veiklos sritis. O juridinė atsakomybė paprastai kyla dėl dorovinės atsakomybės stokos.

Šiandien, kaip ir du sekmadienius iš eilės, Pirmajame laiške korintiečiams šv. Paulius žmogiškai išminčiai priešpriešina Dieviškąją išmintį. Žmonių išmintis neretai būna iliuzinė, vedanti žmogų į susinaikinimą. Korinto bendruomenėje kai kurie graikai save laikė labai išmintingais. Tačiau tik Dieviškoji išmintis gali atsakyti į žmogaus širdies klausimus. Mums, krikščionims, Dievo išmintis turi vieną vardą – Jėzus Kristus. Jo klausyti, jį sekti, orientuoti savo gyvenimą pagal jo įsakymus – visa tai reiškia gyventi pagal savo tikėjimą, dalyvauti Dievo plane ir jame rasti visą realizavimo pilnatvę.

Kristus keičia įstatymo laikymosi motyvus ir pabrėžia vienintelį motyvą – meilę. Jėzus atėjo ne likviduoti Mozės įstatymo, bet kaip Dievo sūnus jį įvykdyti ir pagerinti. Išvaduoti Dievo įstatymą nuo klaidingų aiškinimų ir taikymų.

Žmogus nori gyventi laimingai. Ir tas laimės alkis ir troškimas yra Kūrėjo įdiegtas. Dievas žmogų sukūrė laisvą, kad žmogus galėtų įvykdyti savo svajones. Tačiau žmogui visada tenka rinktis tarp ugnies ir vandens, tarp gėrio ir blogio. Ir čia svarbiausia yra pasirinkti teisingai. Norėdamas palengvinti pasirinkimą, Kristus atsiuntė savo Sūnų. Sekdami Kristumi išvengiame klaidingų pasirinkimų. Mes su Kristumi konsultuojamės maldoje, prašome jo pagalbos. Kristus yra šviesa, gyvenimas, tiesa ir meilė.

Atrodo, jog daugeliui svarbiau yra ginti savo teises, tačiau jie užmiršta vykdyti savo pareigas. Auga egoizmas nustumdamas į šalį kilnumą. Graikų filosofas Talis taikliai pasakė: „Teisingiausiai gyvena tas, kuris nedaro tokių dalykų, už kuriuos peikia kitus.“

„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? Jis atsakė: …jei nori eiti į gyvenimą, laikykis įstatymų… Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. Jaunuolis tarė: Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta? Jėzus atsakė: Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 16–22). Tačiau jaunuolis neatėjo: turto godumas viską užtemdė. O godumas dažnai tampa daugelio nuodėmių šaltiniu.

Prieš keliolika metų gyveno vienas žmogus, kuris susipyko su savo pažįstamu. Labai ilgai savo širdyje nešiojo didelę neapykantą. Galiausiai nusprendė jį užmušti. Netoli jo namų pasislėpė už medžio, išsitraukė pistoletą ir šovė. Tačiau pistoletas užsikirto. Priešininkas ramiai praėjo pro šalį. Kai pyktis po kiek laiko atslūgo, pasikėsintojas pagalvojo: „Juk aš priešininko nenušoviau. Niekas mano pasikėsinimo nematė.“ Čia ir kyla svarbus klausimas: ar tikrai nieko blogo neįvyko, ar tikrai niekas nematė?

Atsakymą mums duoda apaštalas Jonas sakydamas: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“ (1 Jn 3, 15). Panašiai kalba ir Kristus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).

Tačiau neretai sutinkame žmonių, kurie nekenčia Dievo, manydami, kad be Dievo galės laisviau ir laimingiau gyventi žemėje, nes nebus kam drumsti jų sąžinės. Kas veda į tokią neapykantą? Dievo nepažinimas. Protas ne visuomet pagauna tiesą, jis dažnai klysta, nes sprendžia apie daiktus ne taip, kaip jie yra tikrumoje. Mes irgi lengvai suklystame, jeigu mums tenka spręsti apie žmones žiūrint ne į juos, ne į jų darbus, bet į jų fotografijas. Fotografija neišreiškia žmogaus dvasios ypatybių, jo minčių, troškimų ir siekių. Taigi tie, kuriems neįdomu pažinti Dievą, apie Jį turi susikūrę daug ateistinių prietarų, jie Dievo nepažįsta. Tik kai žmogaus protas atsistoja Dievo akivaizdoje, kai neabejoja Dievo gerumu ir meile, tada pradeda pažinti tikrąjį Dievą. Nuodėmė yra Dievo neapykantos priežastis. Nes nusidėjėlis ilgainiui pradeda nesuprasti, kad jo nelaimių priežastis yra nuodėmė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-01.pdf