„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Dievo ieškojimas yra sunkiausia, bet kartu ir kilniausia žmogaus egzistencijos užduotis. Paprasti kuklūs piemenėliai ir mokyti nusižeminę išminčiai buvo tas žmonijos avangardas, pasveikinęs gimusį pasaulio Išganytoją. Po jų Kristų garbino ir išpažino milijardai tikinčiųjų iš viso pasaulio tautų. Taigi Dievo ieškojimas ir atsivertimas yra visą žmogaus gyvenimą besitęsiantis reiškinys. Todėl būtina nuolat melsti Dievą tų žvaigždžių, kurios padėtų mums artėti prie Jo. Tai Šventasis Raštas, sakramentai, Bažnyčios mokymas ir tikintys žmonės. Mes matome tikėjimo žvaigždę Evangelijos puslapiuose, Bažnyčios mokyme ir sakramentuose, laiko tėkmėje nusižeminusių žmonių patarimuose. Dievas mums apsireiškia įvairiais būdais. Todėl Kūdikėlio Jėzaus ir trijų išminčių susitikimo šventė graikiškai vadinama Epifania – Viešpaties apsireiškimas pasauliui.

Mes, krikščionys, privalome uždegti meilės ir broliškumo žiburį pasaulio tamsybėse, kad visi gyventume kaip broliai ir seserys Kristuje. Šiandien turime klausti: kur Viešpats apsireiškia šiomis dienomis? Iš kokių ženklų galime atpažinti Jėzų? Tai meilės ir taikos ženklai. Dievo apsireiškimo mums ženklai visų pirma gali būti mūsų asmeninio gyvenimo permainos. Tai išbandymų skausmas – kančios žvaigždė, suteikianti mums atsivertimo malonę. Kitam žmogui Dievo apsireiškimo ženklas gali būti Dievo žodis, taip pat mūsų sutikti žmonės, parodantys Dievo meilę ir tarpusavio broliškumą. Dievas pirmas eina į susitikimą su žmogumi ir galbūt visiškai kitomis formomis, negu mes tikimės, pasibeldžia į mūsų širdis. Todėl mūsų užduotis pakelti galvą aukščiau ir ieškoti kiekvienam iš mūsų skirtų Dievo apsireiškimo mūsų gyvenime žvaigždžių.

Tik vieno dalyko mums reikia vengti, kad nepasidarytume kaip Erodas: abejingumo, širdies kietumo ir priešiškumo religijai. Jeigu užblokuosime vidinį troškimą pažinti Dievą, artintis prie Jo ir Jį mylėti, tuomet visos mūsų gyvenimo kelyje sutiktos šventumo žvaigždės mums bus bereikšmės. Jeigu mūsų religingumas bus šaltas, paremtas išskaičiavimais, liksime, lyg nustebusieji Jeruzalės gyventojai, nesiryžtantys eiti pas Jėzų.

Trys išminčiai ieškojo Mesijo, kad jį pagarbintų, o Erodas – kad nužudytų. Vieni Dievo ieško, kad suradę Jį mylėtų, garbintų ir rastų atsakymus į pačius svarbiausius žmogiškosios būties klausimus, kiti ieško Dievo apraiškų visuomenės gyvenime norėdami iš jų pasityčioti, erodiškai nužudyti Dievą žmogaus širdyje arba net uždrausti švęsti krikščioniškas šventes ar pakabinti kryžių mokyklose. Šiandieniame pasaulyje yra tūkstančiai Erodų, pasiruošusių žūtbūt sunaikinti neparankų tikėjimą. Šiandieninis žmogus labai klaidingai įsivaizduoja savo autonomiją ir laisvę. Jis mano galįs gyventi be Dievo. Moderniosios kultūros didžiausioji tragedija yra ta, kad žmogus galvoja, jog jis egzistuoja tik dėl savęs paties, ir kiekvieną Dievo apsireiškimo ženklą laiko antihumanišku. Įvairių filosofijų kryptys dažnai skelbia, jog žmogus esąs visko centras. Jam nereikia nei Dievo, nei Jo Apreiškimo, nei Evangelijos. Žmogus gali gyventi be Dievo. Esą svarbu ne tai, ko nori Dievas, bet ko nori žmogus, ne tai, ką sako Dievas, bet ką sako žmogus. Šio klaidingo mąstymo tragiškų padarinių nemato tik visiškai dvasia aklas žmogus. Prancūzų filosofas Etienne Gilson pasakė: „Mokslas yra viena aukščiausių Dievo garbinimo rūšių: jis padeda suprasti, ką Dievas yra padaręs.“

Neretai gyvename susikūrę didesnį ar mažesnį savo iliuzijų pasaulį. Panašiai kaip Erodas ir dalis Jeruzalės gyventojų. Viena iš sunkesnių mūsų gyvenimo dienų būna tada, kuomet žlunga mūsų iliuzijos. Sunku būna priimti realybę ir tiesą. Tik nusižeminusiai pamatę save Dievo įsakymų šviesoje, atrandame, kokie esame silpni ir maži. Mums atrodo, jeigu turėtume daugiau pinigų, būtume laimingesni ir nesiskųstume, jeigu užimtume įtakingesnes pareigas, daugiau nuveiktume. Tačiau pamirštame, jog visų pirma žmogui reikia tikėjimo tvirtumo ir meilės. Žmogui reikia Dievo. Pagal tradiciją šiandien ant savo namų durų pašventinta kreida užrašysime tris raides KMB. Daugelis galvoja, kad tai trijų išminčių inicialai, tačiau tos trys raidės yra sutrumpintas senovės krikščionių palaiminimas: Christus mansionem benedicat – „Kristus laimina buveinę“. Mums reikia Dievo palaimos ne vien mūsų namams, bet ir visiems mūsų darbams, kuriuos atliksime per ateinančius metus.

Šiandieną su trimis išminčiais atsiklaupkime prie prakartėlės Viešpaties pagarbinti. Su giliu tikėjimu ir meile žvelkime į Kūdikėlį – mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų ir pamaldžiai išreiškime Tikėjimo išpažinimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-12.pdf