Kodėl tiek daug žmonių miršta taip ir nepamatę teisingumo, nors visą gyvenimą Dievo meldė teisingumo? Kodėl daug kankinių, rodos, veltui laukė Dievo pagalbos artėjant kankiniškai mirčiai? Kodėl tiek vargšų kovojo visą gyvenimą dėl išgyvenimo ir, atrodo, dangiškos aukštybės jų neišgirdo? Daug, labai daug tikinčiųjų klausia: kiek ilgai tęsis Dievo tylėjimas, kada Viešpats įsiterps į šį pilną prievartos ir neteisingumo pasaulį? Kodėl taikos ir meilės Viešpats leidžia tiek kruvinų karų, beprotiškų ginklavimosi varžybų, kur milijardinės lėšos iššvaistomos pasaulio sunaikinimo priemonėms? Tamsioje pasaulio prievartos naktyje darosi vis sunkiau melstis, kalbėtis su Dievu, tikėti Dievo visagalybe ir visur buvimu. Deja, mūsų kultūra yra nusistačiusi prieš maldą.

Brangūs tikintieji, ne Dievas yra kurčias mūsų maldoms, ne Dievas leidžia kančias į šio pasaulio kelius, ne! Bet kurti vargšų aimanoms kai kurie godūs teisėjai ir advokatai. Kurti ne į ligonį, bet į jo piniginę žiūrintys gydytojai. Kurti mirusiojo kūno tykojantys laidojimo biurų maitvanagiai. Kurti ir bejausmiai politikus vaidinantys valdžion prasibrovę plačiažandžiai. Jie tokie pat kaip šiandien Evangelijoje Kristaus įvardytas Dievo nebijantis ir žmonių nesidrovintis teisėjas. Atsakyti į klausimus, skirtus Dievui, galime patys. Per mažai šiandien žemėje yra tų, kurie iš visos širdies nori ir meldžia, kad ateitų Dievo karalystė. Prisiminkime, ko maldavo našlė: ji meldė apginti jos teises, ji meldė teisingumo. Nes Kristus sakė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

Maldos išklausymas yra Dievo dovana, tačiau maldą turi lydėti ir žmogaus veikimas. Dievas laimi, tačiau žmogus taip pat privalo prisidėti, kad dieviškas veikimas būtų efektyvus. Be Jozuės kardo nebūtų atėjusi pergalė, tačiau be Dievo pagalbos vien tik kardas nebūtų atnešęs pergalės. Be Timotiejaus, gero šv. Pauliaus mokinio, pastangų Dievas nebūtų galėjęs vykdyti savo darbų Efezo bendruomenėje.

Štai kodėl šv. Benediktas mokė savo vienuolius „melstis ir dirbti“. Dirbant melstis ir meldžiantis dirbti. Malda ir darbas ne du veiksmai žmogaus gyvenimo kelyje, bet vienas darnus veikimas. Visas krikščionio gyvenimas virsta malda. Ji permerkia visus mūsų dienos darbus ir rūpesčius. Įstaigoje, agentūroje, fabrike, namie – visur būtina dirbti nepamirštant Dievo apvaizdos. „Dievas stovi prie viryklės“, – sakydavo šventoji Teresė iš Avilos, ir ji buvo teisi. Žmogus neturi savo gyvenimo padalyti į kasdienį ir sekmadieninį, į darbų dienas ir sekmadienio maldos dienas. Jeigu dirbtume siekdami laimėjimų ir visiškai neprašytume savo darbams Dievo palaimos ir pagalbos – klystume, lygiai kaip būtų klaida nedirbti, o tik sudėjus rankas melstis ir laukti, jog Dievas viską už mus padarys. Šv. Bonaventūras sako: „Nemandagu lūpomis kalbėti su Dievu, o mintimis apie kitką mąstyti. Netinka vieną širdies pusę kreipti į dangų, o antrą palikti prikibusią prie žemės. Tokios maldos Dievas tikrai neišklausys.“ Deja, turime prisipažinti – melsdamiesi dažnai pamirštame su kuo kalbamės. Argi tad tenka stebėtis, jog tiek maža vaisių tesusilaukiame!

Malda neatsiejama nuo tikėjimo. Jeigu žmogus netiki tuo, į ką maldaujamai kreipiasi, tai ko verta toji jo malda? Tuomet malda pavirsta teatru, pantomima, savęs apgaudinėjimu. Malda yra mūsų tikėjimo veidrodis. Kas nesimeldžia, tas nepasitiki Dievu. „Geriau yra savo širdį sudėti į maldą, kad ir nerandant žodžių, negu rasti žodžius, bet širdies į juos neįdėti“ (M. Gandi).

Kaip žmogaus kūnas negali gyventi nekvėpuodamas, taip ir žmogaus sielos egzistencijai būtina malda. Pastovi malda apšviečia mūsų darbus ir veda juos teisinga dvasine linkme. Mūsų širdis, visas mūsų veikimas visada privalo būti nukreiptas į Dievą, lyg kompaso rodyklė. Kitaip, keliautojas pasiklysta ir pražūva. Siracido knygoje sakoma: „Visų pirma melskis Aukščiausiajam, kad vestų tave tiksliu tiesos keliu“ (Sir 37, 15). Malda yra labai svarbi žmogaus gyvenime, nes jos esmę sudaro Dievo troškimas.

Tačiau mūsų nuodėmės mus atitolina nuo Dievo, ir tai justi pirmučiausia maldoje. Mūsų malda gali būti nuobodi ir džiaugsminga, viskas priklauso nuo to, ar mes trokštame Dievo. Malda yra dialogas su Dievu, tai susitikimas su mus mylinčiu ir mums gero linkinčiu Asmeniu.

Dievas įvairiais būdais išklauso mūsų maldas, neretai jo atsakymas būna „ne“. Šv. Jokūbas laiške rašo: „Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 2–3). Čia atskleidžiama paprasta tiesa: mes paprasčiausiai negauname, nes neprašome, negauname, nes mūsų maldos motyvai egoistiški. Žmogus yra laisvas daryti gera arba bloga. Karai, prievarta, neteisingumas – tai juk žmogaus veiklos padarinys, tai mūsų nepaklusnumo Dievui rezultatas. Mūsų maldas Dievas gali panaudoti žmogaus gyvenimo palaimai, tačiau jos negali nesigailinčio nusidėjėlio priversti atgailoti. Malda nėra magija, nėra burtai, kuriuos pasitelkdami mes manipuliuotume Dievo valia, jo planais ir kitų žmonių veikla. Mūsų malda negali priversti Dievo pakeisti fizikos dėsnius, valdančius Visatą. Malda visų pirma turi keisti mus pačius. Apaštalas Paulius padrąsina sakydamas: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Mūsų maldos negali pakeisti pasaulio tvarkos, bet jos gali duoti neapsakomų jėgų gyventi šiame pasaulyje ir jausti Dievą visada esant su mumis.

Melsdamiesi visų pirma paklauskime savęs: ko Dievas iš mūsų nori? Jis nori, kad mes krikščionintume savo aplinką, skelbtume taikos ir meilės Evangeliją, kaip tikri šviesos vaikai. Štai besitęsiantis darbas meldžiantis ir malda dirbant. Mes malda ir darbu privalome kovoti su pasaulio blogiu. Tegul mūsų besimeldžiančias rankas, lyg Mozei draugai, palaiko Švč. Mergelė Marija ir dangaus šventieji. Tai, ko išmelsti ir pakeisti negali vienas žmogus, gali visų bendras veikimas, visų bendra malda.

Melskime ir dirbkime visi, kad „Tėve mūsų“ maldoje ištartas prašymas „Teateinie tavo Karalystė“ pildytųsi mūsų gyvenime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-09.pdf