Gerai žinome, jog kiekvienas daiktas turi savo vertę ir atitinkamą kainą, svarbumą, autentiškumą ir t. t. Kultūra, menas, auklėjimas, išsilavinimas, sportas taip pat turi savo vertę. Ir dvasinis gyvenimas turi savo kainą, net nepalyginamai daug kartų didesnę už kitas mūsų vertybes.

Tačiau „kai mus užvaldo daiktai, tampame labai neturtingi. Privalome išsilaisvinti iš daiktų, kad būtume pilni Dievo“ (Motina Teresė iš Kalkutos). Mada, malonumai, visiška laisvė, turto turėjimas… Mes prikuriame naujų stabų, kuriems esame pasiruošę aukoti viską, manydami, jog nuo to priklauso mūsų laisvė. Taip pradingsta iš akiračio fundamentalios vertybės: ištikimybė, draugystė, atleidimas, tikėjimas.

Gausios minios ėjo paskui Jėzų. Motyvai sekti Jėzumi buvo įvairūs ir gal net nenuoširdūs ir lengvabūdiški, todėl Jėzus labai radikaliais žodžiais apibrėžia, ko reikia asmeniui, einančiam paskui Jį.

Pirma, neapkęsti savo motinos, tėvo, sutuoktinio, vaikų, brolių ir seserų (plg. Lk 14, 26). Negi Jėzus skelbė ne meilę, bet neapykantą? Norint suprasti šiuos šio sekmadienio Evangelijos žodžius, reikia prisiminti didįjį Įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu savo protu“ (Lk 10, 27). Dievas nereikalauja negalimų dalykų. Mylėti Dievą visa savo esybe nereiškia palikti žemę, tėvus, vaikus ar pareigas ir sudėjus rankas nieko neveikiant laukti Dievo Karalystės. Štai kodėl Jėzus kviečia mylėti kiekvieną žmogų, taip pat ir namiškius, taip, kaip Jis mylėjo. Tačiau iš Jėzaus žodžių aišku, kad joks prisirišimas, netgi prie šeimos, negali būti stipresnis už atsidavimą Jam. Nors ir visus mylėdami ir gerbdami, nė vieno neišskirdami iš savo meilės, Kristų turime mylėti labiausiai. Iš daugelio šventųjų gyvenimo matyti, kad Jėzaus mokinys kartais susiduria su šeimos narių prieštaravimais. Jėzaus mokinys turi atmesti šeimos spaudimą, tačiau nepaliauti jos mylėjęs. Nes kai tėvą ar motiną, žmoną ar mylimąją mylime labiau už Dievą, t. y. kai dėl jų net ryžtamės nuodėmę padaryti – mes esame jau nebe Kristaus. Kai mylime daiktus, idėjas labiau negu Dievą – esame stabmeldžiai. Meilė iš išskaičiavimo – ne meilė. Kristus pamokslavo apie meilę. Jis meilę nori padaryti dvasinio gyvenimo svarstyklėmis, kuriomis sveriama, kas labiau vertinamas Dievas ar žmogus, t. y. ar tėvas, motina, brolis, sesuo ir pati gyvybė, ar Dievas. Jėzus nekviečia neapkęsti savo tėvų ir giminaičių, bet pabrėžia, jog vardan Dievo Karalystės net mūsų svarbiausi ir reikšmingiausi jausmai gyvenime nublanksta, ir meilė artimiesiems neturi būti kliūtis.

Antra, „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34). Kryžius, apie kurį šiandien Evangelijoje kalba Jėzus, yra ne tik kančia ir skausmai, bet ir visa tai, ko turėtume atsisakyti dėl ištikimybės Jėzui. Štai kodėl Jėzus praėjusiais sekmadieniais Evangelijoje kalbėjo apie Dangaus Karalystę, pasiekiamą braunantis pro ankštus vartus, praktikuojant nusižeminimą, atsisakant savo egoizmo ir savimeilės, o tai labai nelengvi žmogui žingsniai.

Trečia, kodėl Jėzus liepia gerai apskaičiuoti prieš pradedant Juo sekti? Žinome, kaip svarbu planuoti pasaulio ateitį. O ar planuojame savo ateitį Dievo Karalystėje? Ar stengiamės laimėti dangų, ar plušame tik dėl praeinančių dalykų? Dažnai pamąstykime apie mums Dievo duotą laiką, gabumus ir lobį. Ar tu juos panaudoji kraudamasis lobį danguje (plg. Mt 6, 19–20)? Ar noriai atiduodi tai, ko Dievas prašo, iš meilės Jam? Norėdami būti Jėzaus mokiniai, gerai pasverkime, ar galime Jį mylėti, visiškai atsiduoti ir paklusti Jam. Meilė nori visumos ir nesavanaudiškumo. Jėzus neina į jokius kompromisus, reikalaudamas išsilaisvinti iš visko, kas trukdo krikščioniškam gyvenimui. Jei norime sekti Jėzumi iki galo, turime apsvarstyti, kiek tai mums atsieis. Įsivaizduok norįs pasistatyti savo svajonių namą. Kiek jis tau kainuotų? Ar turi reikalingų medžiagų, išteklių? Ko esi pasiryžęs atsisakyti kitose srityse, kad įgytum tokį namą? Deramai planuodamas išvengsi pernelyg didelių išlaidų, nebūsi priverstas parduoti nebaigto statyti namo ir neprarasi jau pastatyto. O kaip pavienis žmogus konkrečiame savo gyvenime realizuoja Dievo Karalystės kūrimo uždavinį? Į šį klausimą atsako antroji mūsų Evangelijos skaitinio dalis. Kiekvienas turi „atsisėsti ir pamąstyti“: kur mano vieta? Kokie mano gabumai ir polinkiai? Kam esu tinkamas? Kokią Dievas man yra davęs charizmą? Į kokias aplinkybes turiu atsižvelgti? Ar išgyvenu tiesioginį Dievo šaukimą? Gal reikės atsiliepti visišku pasišventimu Bažnyčios tarnystei. Dar dažniau mano elgesį lems konkretus pašaukimas: būti Kristaus mokiniu būnant tėvu ar motina, auklėtoju ar pramonininku, politiku ar valdžios žmogumi. O gal būnant ligoniu, invalidu, pensininku? Sugebėkime pasirinkti Kristų iš visų pasaulyje žmogų supančių dalykų. Įsimylėkime Kristų!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-08.pdf