Kaip testamentą palikęs mums „Tėve mūsų“ maldą, Išganytojas dar pridūrė: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9). Tai tobuliausia malda. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte. Pirmosios krikščionių bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavusios tris kartus per dieną. Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę. Tam reikia ir Šventosios Dvasios veikimo. Kas kalba „Tėve mūsų“ maldą, tą turi lydėti atviras ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankumas ir džiugus tikrumas. Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“. Jį mums apreiškė žmogumi tapęs jo Sūnus, Krikštu mes tapome viena su Kristumi, tapome Dievo įvaikiais.

„Tėve mūsų“ maldoje skamba septyni prašymai. Trijų pirmųjų prašymų objektas yra Tėvo garbė: kad visiems būtų šventas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad išsipildytų Dievo valia. Kiti keturi prašymai išreiškia mūsų troškimus: kad mums netrūktų maisto, kad būtume išgydyti nuo nuodėmės ir kad Jis padėtų mums kovoje už gėrio pergalę prieš blogį.

Melsdamiesi: „Teesie šventas Tavo vardas“, mes įsitraukiame į Dievo planą, kad Jo vardas – apreikštas Mozei, o vėliau Jėzuje – būtų šventai išpažįstamas per mus ir mumyse, kiekvienoje tautoje ir kiekviename žmoguje.

Antrame prašyme Bažnyčiai pirmiausia rūpi Kristaus sugrįžimas ir galutinis Dievo karalystės atėjimas. Ji taip pat meldžiasi, kad Dievo karalystė augtų „šiandien“ – mūsų gyvenimo dienomis.

Trečiu prašymu mes meldžiame Tėvą suvienyti mūsų valią su jo Sūnaus valia, kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas pasaulio gyvenime.

Ketvirtu prašymu: „Duok mums“, būdami vienybėje su savo broliais, reiškiame sūnišką pasitikėjimą savo dangiškuoju Tėvu. „Mūsų duonos“ reiškia mūsų visų pragyvenimui būtiną žemišką maistą, taip pat ir gyvenimo Duoną: Dievo žodį ir Kristaus Kūną.

Penktu prašymu maldaujame Dievo gailestingumo dėl mūsų kalčių, bet mūsų širdis jis pasieks tik tada, kai, sekdami Kristaus pavyzdžiu ir jo padedami, gebėsime atleisti savo priešams.

Sakydami: „Ir neleisk mūsų gundyti“ prašome Dievo, kad jis neleistų mums pasukti į nuodėmę vedančiu keliu. Tuo prašymu maldaujame gebančios atskirti ir stiprios Dvasios; prašome malonės, kad išliktume budrūs ir ištvertume iki galo.

Paskutiniu prašymu „gelbėk mus nuo pikto“ krikščionis drauge su Bažnyčia meldžia Dievą, kad leistų išvysti Kristaus jau pasiektą pergalę prieš „šio pasaulio kunigaikštį“, Šėtoną, Dievo ir Jo išganymo planui asmeniškai besipriešinantį angelą.

Baigiamuoju „Amen“ tariame savo „Fiat“ septyniems prašymams: „Taip tebūna!“

Gandis rašė: „Aš nesu knygos ir mokslo žmogus, paprasčiausiai stengiuosi būti maldos žmogumi. Malda išgelbėjo mano gyvenimą. Be maldos prarasčiau prasmę. Ir jeigu nepaisant visų išbandymų aš neprarandu sielos ramybės, tai todėl, kad malda teikia ramybę. Galiu gyventi keletą dienų be maisto, tačiau be maldos – ne. Malda yra raktas ryte ir skląstis vakare. Malda yra šventa sąjunga tarp Dievo ir žmonių.“ Melstis galima visada: krikščionio laiko atskaita yra prisikėlęs Kristus, kuris, kad ir kokios audros būtų, pasilieka „su mumis per visas dienas“ (Mt 28, 20). Mūsų laikas yra Dievo rankose. Malda yra gyvybinis poreikis. Ne mažiau tuo įtikina priešingas argumentas: jei nesileidžiame Dvasios vadovaujami, vėl patenkame į nuodėmės vergiją. Malda ir krikščioniškas gyvenimas yra neatskiriami, nes juos jungia ta pati meilė ir tas pats iš meilės kylantis Viešpaties pažadas: „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 16–17).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-06.pdf