Būti krikščioniu reiškia mylėti Dievą kaip tėvą, o žmones kaip savo brolius ir seseris. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį mums padeda suprasti, jog mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, neskirstant pagal rasę, socialinę padėtį ar religiją. Šis palyginimas yra gailestingumo istorija. Kai vienas Įstatymo mokytojas mėgindamas Jėzų paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus į klausimą atsakė kitu klausimu, verčiančiu klausiantįjį patį atsakyti sau, kaip mėgdavo daryti Sokratas. Jėzus paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? kaip skaitai?“ Tas atsakė, kad ten parašyta, jog reikia mylėti Dievą visomis savo jėgomis, o artimą – kaip save patį. Mylėti Dievą buvo pirmasis ir pats svarbiausias priesakas, kurį kiekvienas tikintysis izraelietis prisimindavo kasdieną melsdamasis ir skaitydamas Šventąjį Raštą. Jėzus, kaip ištikimas izraelietis nuoširdžiai patvirtino atsakymą: „Gerai atsakei. Tai daryk ir gyvensi.“ Tačiau Įstatyme nebuvo tokios pastraipos, kuri sietų abu tuos priesakus apie Dievo ir artimo meilę; atrodo, kad ir to meto rabinai nejungė jų kartu, be to, vis dar buvo neaišku, kas yra „artimas“. Abejota, ar ta sąvoka apima tik gimines ir draugus, ar taip pat visus tautiečius ir tos pačios religijos išpažinėjus, ar pagaliau, fantastišku įsivaizdavimu remiantis, ši kategorija taikytina ir tavo priešams, svetimšaliams ar stabmeldžiams. Iš visų tų žmonių kas gi iš tiesų buvo tikrasis izraeliečio artimas? Ar gali būti, kad visi be skirtumo būtų „artimi“? Klausėjas pasiteisindamas vėl klausė Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus, pabaigęs palyginimą, vėl priverčia Įstatymo mokytoją patį sau atsakyti, jog tas yra artimas, kuris parodė gailestingumą. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“

Įstatymo žinovas dar tebuvo grynų idėjų srityje. Jėzus nužengia į faktų sritį, nes pačios gražiausios idėjos tėra žodžiai, jeigu jos neįvykdomos. Gyvenimas yra kietas žodžių išbandymas, ir patys gražiausi žodžiai daro įspūdį tik tada, kai paskui juos eina nesavanaudiškas ir pasiaukojimu remiamas gyvenimas. Mes turime mylėti vieni kitus. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14). Nes tas, kuris yra mirties naguose, ir pats mirtį sėja aplinkui. Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Ar būtų patenkintas sužeistasis, jeigu samarietis būtų tik linguodamas galva kalbėjęs užuojautos žodžius: „Vargšelis, kaip man gaila! Kaip tau taip atsitiko? Nenusimink! Aš tave labai užjaučiu!“ Tokie žodžiai visada dvelktų ironija ir sausu mandagumu. Tačiau samarietis ne jausmais, bet darbais parodė gailestingumą – neklausė sužeistojo, kokia jo religija ar tautybė, bet pirmiausia apžiūrėjo jo žaizdas. Todėl šv. Jokūbas sako: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 15–16).

Kitų skausmo ir vargo neatjaučia visi tie, kurie, paskendę savo reikaluose, apie kitus nemąsto arba mąsto tik blogai. Todėl užuojautos neturi pirmiausia tie, kurie apimti didelės baimės. Jų mintys užimtos savęs gelbėjimu iš pavojaus, todėl neturi laiko rūpintis kitais. Antra, tie, kurie apimti pykčio ir dega kerštu. Jie yra linkę skaudinti kitus, kad atlygintų už skriaudas, todėl nejaučia skausmo, bet džiaugiasi dėl kitų kančių. Trečia, tie, kurie apsvaiginti puikybės. Niekindami ir žemindami kitus, jie juos laiko blogais, o jų kančias – teisingai užtarnautomis.

Jei artimo meilė lieka tik jausmas, tai nėra jokia meilė. Tačiau viskas gali būti veltui: „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3). Dangus yra meilėje, o ne piniginėje. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Žmonių paskirstymas į avis ir ožius įvyks paskutinę dieną. Iki to laiko mums yra uždrausta tokia klasifikacija.

Gailestingojo samariečio palyginimas yra patrauklus ir uždegantis. Taurios sielos žmogui tuojau kils klausimas: „Kaipgi aš galėčiau būti samariečiu?“ Gal mūsų kelyje ir ne taip dažnai pasitaikys sužeistas žmogus, tačiau daug yra kitokių nei kulkų ar peilio padarytų žaizdų. Dažnai susiduriame su sužalotomis širdimis, sugriautais gyvenimais. Kartais ta nelaimė atėjo atsitiktinai, kartais iš piktų žmonių, o kartais – dėl jų pačių kaltės, apsileidimo. Kad ir kaip būtų – visi tie žmonės kenčia ir Apvaizdos siųstas gailestingasis samarietis jiems reikalingas! Ar mes norėtume juo būti? Tai priklauso nuo to, kiek turime tikrai nuoširdaus jautrumo ir žmogiškumo. Ar suprasime vienatvės ir apleidimo kančią? Ar įstengsime įžvelgti nepasisekimo liūdesį? Ar pajusime nedėkingumo padarytas nuoskaudas kito širdy? Ar matysime ligos atneštą prislėgimą? Ar suprasime sunkią naštą, kurią žmogus užsidėjo savo nuodėme? Tokių žmonių visur galime sutikti. Kiekviena ašara, kurią nušluostai, kiekviena nuoskauda, už kurią neatsilygini piktu, o nuoširdžiai atleidi dėl Kristaus, kiekvienas džiaugsmas, tavo sukeltas rūpesčio apniauktame veide, kiekvienas švelnus žodis, kiekvienas geras patarimas, kiekviena pagalba, kurią suteiki prislėgtajam, – visa tai tas pats, kas švelniai nušluostyti kraują, ašaras ir prakaito lašus nuo mūsų Išganytojo veido.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-06.pdf