Visoje žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pastovesnės vertybės už duoną. Tai viena mūsų fizinės egzistencijos didžiausių vertybių, ir duonos stygius buvo jaučiamas visais žmonijos istorijos amžiais. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet per 200 mln. vaikų badauja; 460 mln. žmonių alksta.

„Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“, – sako A. Maceina. Šie mūsų tautos filosofo Antano Maceinos žodžiai man priminė politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus apie badą ir alkį lageriuose ir kalėjimuose, kai mūsų tautiečiai būdavo taip nusilpę, taip alkani, jog maistas, duona jiems tiesiog sapnuodavosi. Mažytis duonos gabalėlis buvo tūkstančius kartų saldesnis už medų ir bičiulio nuo savo burnos atitrauktas maisto gabalėlis ir paduotas kitam vertingesnius už tūkstančius žodžių „myliu“. Duona – tai gyvybė. Bendras stalas, bendrai laužoma ir valgoma duona suartina žmones, padeda sutelkti idėjas ir mintis bendram tikslui.

Tai labai gerai suprasdamas, Kristus stengėsi visų pirma suteikti mums savo artumą Eucharistinėje duonoje. Šv. Bernardas Sienietis sako, kad meilės ženklai, kurie pareiškiami mirštant, ilgiausiai pasilieka atmintyje ir labiausiai mus riša su mirusiaisiais. Kristus prieš mirtį mums paliko savo Kūną ir Kraują, kad, priimdami šv. Komuniją, susijungtume su juo. Eucharistijos dovanoje Jėzus sudėjo visus savo turtus. Todėl Vatikano II Susirinkimas taip labai skatina tikinčiuosius vertinti šią meilės dovaną, aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, kad jose aukodamiesi su Kristumi ir priimdami jo Kūną ir Kraują susivienytume su juo. Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius <…>. Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <…>, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54. 56).

Jėzus Kristus pasilieka su mumis paslaptinguose duonos ir vyno pavidaluose, kad lyg kasdieninė duona būtų visada su mumis ir mumyse – mūsų kūne, mūsų mintyse ir veiksmuose. Apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17).

Priimdami eucharistinį Jėzų, ypatingu antgamtiniu būdu susivienijame su Dievo Sūnumi, idant mūsų kūnas būtų įgalintas tęsti Dievo kūrybos ir meilės aktus. Kai dalyvaujame šv. Mišiose, labai pageidautina, kad, jeigu neturime sunkių nuodėmių, eitume šv. Komunijos. Dalyvavimas Mišiose be Komunijos – tai lyg sėdėjimas prie pietų stalo nevalgant.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra pasakiusi: „Kada piktajai dvasiai pavyksta atitolinti sielą nuo šv. Komunijos, ji yra pasiekusi savo tikslą.“ Šv. Pilypo Nerio mintis: „Priimdami Komuniją, mes privalome prašyti pagijimo iš tų ydų, į kurias labiausiai esame linkę.“

Jeigu žinotume, kokias gėrybes atneša mums šv. Komunija, nepriimtume jos taip šaltai, aplaidžiai ir išsiblaškę, nebūtume panašūs į tą šeimininką, kuris, pasikvietęs garbingą svečią į savo namus, palieka jį vieną ir eina savo gėrybių žiūrėti.

Per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę Eucharistija žengia įvairių šalių miestų gatvėmis ir aikštėmis. Kristui taip pat reikia mūsų miestų ir šalių, Europos ir kitų kontinentų. Jis nori iš duonos pavidalo, esančio monstrancijoje, vėl atgauti žmogaus kūną ir eiti po baldakimu su tunika ir sandalais, įdegusiu nuo Galilėjos saulės veidu, su žaizdų žymėmis rankose ir kojose. Eiti procesijoje, kad mes dar kartą suprastume, kaip Dievas myli žmones. Visiems, tiek tikintiems, tiek netikintiems, reikia, kad kartu su mumis gyvenimo keliu eitų Jėzus Kristus, gydydamas mūsų sužeistas širdis. Mums reikia Jo mokslo, nes jis yra mūsų gyvenimo Duona. Mums reikia Jo meilės, nes be jos gęsta mūsų jausmai. Mūsų kasdieniniam gyvenimui reikia Kristaus dvasios, nes mes kaskart tampame abejingesni ir žiauresni vieni kitiems, mūsų papročiai vis labiau tolsta nuo prigimtinės ir dieviškos teisės. Mums reikia, kad Kristus apšviestų mūsų gyvenimo kelią ir jo klaidas. Eucharistinė procesija yra mūsų krikščioniškos drąsos procesija: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).

Šalia Eucharistinio Jėzaus mūsų gatvėmis dieną ir naktį eina neturtingų, neįgalių, imigrantų, pabėgėlių, nusidėjėlių ir kitaip nelaimingų žmonių procesijos. Visuose šiuose žmonėse atsispindi sužeistas ir kenčiantis Kristaus Kūnas. Dievas yra ten, kur kenčia žmogus. Dievas ieško tavęs ir manęs. Dievas ieško mano ir tavo meilės, kad apsigyventų mūsų širdyse. Ir ši Dievo procesija ieškant žmogaus tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Išeikime pasitikti ateinančio Jėzaus.

Tad suteik mums, Viešpatie, malonės, kad garbingai pasitiktume Tavo Sūnų, ateinantį į mūsų širdies pastogę šv. Komunijoje, kad turėtume tiek karštumo, kiek jo turėjo tuodu mokiniai, kurie ėjo su Jėzumi į Emausą, o atpažinę Jėzų, kada jis laužė duoną, skubėjo Kristų skelbti kitiems, kad visi taptų Eucharistijos gėrybių dalininkais.

Pasižadėkime dažnai eiti šv. Komunijos su vis gyvesniu tikėjimu ir prašyti Kristaus, kad pasiliktų su mumis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-04.pdf