Advento laikotarpis, laukimo periodas eina į pabaigą. Mes galėtume pažvelgti į save ir paklausti: kas pasikeitė manyje? Ką atradau naujo santykyje su Dievu? Ar stipriau pamilau Dievą? Galiausiai ar pavyko įgyvendinti pasiryžimus? Tikriausiai daugelis iš mūsų atsakys, jog pavyko, bet ne viskas, ne viskas sėkmingai. Ką gi, esame kelyje. Vienas teologas yra pasakęs: „Nors Kristus Betliejuje gimtų tūkstantį ar dešimt tūkstančių kartų, tau tai nebus naudinga, jeigu Jis nebus nė karto gimęs tavo širdyje.“ Mūsų siela dažnai panaši į tvartą: tamsu, nešvaru, Dievui, net kaip mažam vaikeliui, čia maža vietos. Advento metu Dievas atkakliai, bet švelniai beldžiasi į žmogaus sielą, idant joje rastų deramą sau vietą. Kaip sakė mūsų tautos filosofas Antanas Maceina: „Krikščioniškasis Dievas ieško žmogaus.“ Krikščionybė visų pirma yra istorinis įvykis, būtent Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Krikščionybė yra Dievo įsiterpimas į istoriją. Krikščioniškojo apreiškimo esmė yra ne supažindinti mus su Dievo buvimu – jį pažįsta ir kitos religijos, – bet atskleisti, kad Dievas veikia laike, kad jis perskverbia žmonių istoriją.

Adventas – tik pradžia, pradžia mūsų pastangų būti geresniems, pradžia budėjimo dėl savo amžinojo likimo. Adventas – tai atsivertimo pradžia. Mes privalome budėti, stengtis labiau mylėti, atverti savo širdį Dievo kvietimui. Tačiau vis dar nesame pasiruošę susitikti su Kristumi. Tačiau Jis tikrai ateis. O jei kam nors pavyko atgaivinti savo dvasią, tas turi nepamiršti padėkoti Dievui. Ką daryti, jeigu nieko gero nepavyko? Jeigu jokių gerų ketinimų per šį adventą neatsirado? Visų pirma reikia neprarasti vilties. Antra, stengtis įsiklausyti į paskutines advento valandas ir savo dvasia persikelti į Betliejų prieš 2000 metų. Mes turime pasirengti švęsti Kristaus gimimo šventę. O pasiregimas prasideda nuo širdies paruošimo. Mūsų širdis alksta tikėjimo. Tokio tikėjimo, kurį turėjo Mergelė Marija. Išgirdusi angelo žodžius, ji patikėjo, jog Dievas per ją atsiųs žmonijai Išganytoją. Kur mums įsigyti tokio tikėjimo? Pradėkime nuo tikėjimo sąvokos supratimo. Tikėjimas yra Dievo dovana. Ir mes privalome melsti, kad Dievas suteiktų mums tikėjimą. Žinoma, kai kas gali pradėti protestuoti: kaip aš galiu melstis ir kažko prašyti iš To, kurio egzistavimu netikiu. Tai teisingas pastebėjimas, bet ne visiškai. Aš asmeniškai netikiu, kad yra visiškai niekuo netikinčių žmonių. Tačiau kasdien sutinku žmonių, kurių tikėjimas silpnas. Sutinku prarandančių tikėjimą žmonių. Sutinku tokių, kurie dėl kažkurių aplinkybių neišdaigino širdin pasėto mažo tikėjimo grūdelio. Tas grūdelis įkrito į gilų širdies plyšį ir laukia progos pradėti augti. O gal aš klystu, gal yra tokių žmonių, kurie visiškai neturi to antgamtinio tikėjimo grūdelio. Toks žmogus tekartoja kartu su prancūzų vienuoliu: „Viešpatie, jeigu Tu esi, atsiverk man!“ Tekartoja šiuos žodžius, lyg Jonas Krikštytojas tešaukia tyruose, ir Dievas atsilieps. Tikėjimo dovana mus daug kam įpareigoja. Tikėjimas, lyg gležnas augalas, reikalauja pastovaus rūpinimosi. Jeigu nesimelsime, neskaitysime Šv. Rašto, jeigu nesistengsime, kad nebūtų bedugnės tarp mūsų tikėjimo ir mūsų gyvenimo, mūsų tikėjimas kaip augalas pradės greitai nykti. Ką reiškia tikėti? Dažniausiai suprantame, jog tikėti tai reiškia priimti tikėjimo tiesas, dogmas, pavyzdžiui: kad Dievas yra, kad Kristus yra Išganytojas. Tai teisingas supratimas, bet nepakankamas, nes tokiam tikėjimui gresia pavojus atitrūkti nuo gyvenimo. Tvirtinimas, jog yra Dievas, kam nors gali turėti tik tokią reikšmę, kaip kad teiginys, jog Žemė sukasi apie Saulę. Na, ir tegul sukasi, kas mums iš to! Tačiau tikėti reiškia atiduoti save, pasitikėti tuo, kuriuo tiki. Mums Dievas per kūdikėlį Kristų tapo labai arti. Jis dalyvauja mūsų gyvenime, palaiko mus, rūpinasi mumis, moko. Mes pasitikime Juo ir žinome, kad Dievas nori mums laimės. Tai, ką mes tikime, mums turi reikšmę čia ir dabar.

Broliai ir seserys, Kalėdos jau visai čia pat. Ketvirtąjį advento sekmadienį Bažnyčia savo liturgijoje pateikia mums Švč. Mergelės Marijos pavyzdį, kai ji aplanko Elzbietą, šv. Jono Krikštytojo motiną. Čia mes randame geriausią tikėjimo, pasitikėjimo ir paklusnumo Dievo valiai pavyzdį. Pasimokykime iš Mergelės Marijos, idant ir mes būtume pasiruošę priimti Dievo valią ir jo siunčiamus mums išbandymus. Kalėdos yra arti: Kristus ateina įkurti taikos, teisingumo ir meilės karalystės. Ar tai suteikia mums džiaugsmo, o gal priešingai, jaučiame tam visišką abejingumą? Ar esame pasiruošę dirbti ir aukotis dėl Dievo karalystės išplitimo, sekdami Kristų: „Tėve, štai aš esu pasiruošęs vykdyti tavo valią“?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-11.pdf