„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams išreiškia pagrindinę šio sekmadienio liturgijos mintį. Jie skambėjo antrajame skaitinyje, taip pat ir Įžangos priegiesmyje. Šiuo šiltu kvietimu džiaugtis pradedamas trečiasis advento sekmadienis, kuris lotyniškai vadinamas Gaudete – džiaukitės. Šiandien Bažnyčia mums dar kartą primena, jog Kristaus laukti reikia džiaugsmingai. Idant šią mintį suprastume teisingai, kad šis džiaugsmas mums neatrodytų lengvabūdiškas ir naivus, šv. Paulius kvietimą džiaugtis sieja su raginimu, kad būtume meilūs, pamaldūs ir ramūs. Tai tikrojo krikščionio paveikslas. Jei taip, tai ar esame panašūs į šv. Pauliaus aprašytus krikščionis? Deja, nedaugelis atpažintų šv. Pauliaus paminėtus bruožus – džiaugsmingumą, meilumą, ramumą ir pamaldumą. Juk tiek daug turime priežasčių liūdėti ir nerimauti! Kaipgi mums džiaugtis? Jau vien tai, kad adventas, kad ir koks jis džiaugsmingas būtų, yra laikas sąžinei pabudinti ir atsiversti, – šitie dalykai kelia ne vienam nerimą. Ne todėl, kad atsivertimas reikalauja iš mūsų pastangų, bet kad pasikeisti yra labai sunku. Sielvartaujame, matydami savo bejėgiškumą. Kai galiausiai nusprendžiame atsiverti, prieš mus iškyla nauja problema. Pamatome, kas dedasi pasaulyje, ir nuo to mūsų gyvenimas nepasidaro lengvesnis, o mūsų širdis meilesnė. Kiek nuodėmių, skausmo, neteisybių aplinkui. Sunku priimti tokį pasaulį, ir matome, jog mums reikia visos visuomenės atsivertimo. Be to, daugelis turi karčios patirties – atsivertimas apsunkina mūsų santykius su tais žmonėmis, su kuriais neseniai ėjome viena kryptimi, netgi darydami nuodėmes. Jiems juokingas mūsų atsivertimas, mums skaudus jų pasilikimas nuodėmėse. Atsitinka, jog žmogus atsiverčia, tačiau atsivertimas vietoj džiaugsmo jo širdį pripildo liūdesio; kitas niekaip negali atsiversti ir būtent tai yra jo liūdesio priežastis. Kaipgi tada džiaugtis? Štai kodėl daugelio krikščionių paveikslas yra toks nepanašus į apaštalo Pauliaus aprašytą krikščionį. Būname liūdni, susirūpinę, įtariai žvelgiame į kitus bažnyčioje pasirodančius žmones, jau nekalbant apie mūsų nepasitikėjimą netikinčiais žmonėmis.

Tad kaipgi mums džiaugtis? Nejaugi privalome užmerkti akis prieš tiesą apie save ir pasaulį, teigdami, jog viskas gerai? Žinome, kad ne. Jėzus yra Tiesa, ir tik tiesoje galime rasti trokštamą džiaugsmą. Ar gali problemos ir tas blogis, kuris supa mus, trukdyti džiaugtis? Taip. Tačiau dažniausiai mūsų problema visiškai ne ta, kad matome nuodėmę savyje ir mus supančiame pasaulyje. Bėda ta, kad visų pirma matome tik save. Žiūrime į save ir galvojame apie save. Tai mes jaučiame blogio poveikį mums, mes negalime nugalėti savo silpnumo. Esame per daug egoistiški. Net džiaugsmą bandome rasti tik savyje. Mažai tikimės iš Dievo ir Jo teisingumo.

Paulius šiandien mums liepia; džiaukitės Viešpatyje! Apaštalas moko savo tikinčiuosius gyventi džiaugsmu, nepaisant esamo laikotarpio išbandymų ir negandų. Kaip galime gyventi suspausti baimės būdami tikri, jog Viešpats yra arti? Paulius rašo iš kalėjimo, keturis savo laiškus (Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams ir Filemonui) (61–63 m.). Kažkodėl apaštalas neliūdi, priešingai, yra pilnas džiaugsmo. Tame džiaugsme jis nori pamatyti žydinčią krikščionių bendruomenę. Jo džiaugsmas kyla iš tvirto pasitikėjimo, jog Dievas visada šalia. Jo džiaugsmas yra gaivinamas vilties. Būtent Viešpats yra mūsų džiaugsmas. Tad kaipgi mums vis dėlto atsiversti? Šv. Jonas Krikštytojas šiandien mus kviečia pakeisti savo gyvenimą. Jo pasiūlymai paprasti, kaip paprasti visi evangeliniai patarimai, tačiau mums nepavyksta jais sekti. Neišleiskime iš akių toliau einančių Jono Krikštytojo žodžių: „Ateis už mane galingesnis.“ Štai čia džiugi žinia! Štai džiaugsmo šaltinis! Ateina stipresnis. Už ką stipresnis? Stipresnis už blogį. Ateina stipresnis, kuris mums padės nugalėti silpnumą, mūsų nuodėmes, ydas. Ateina tas, kuris, be abejonės, atpirks mūsų visų, viso pasaulio kaltes. Jis tai padarys ne žmogiška ar politine jėga. Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio. Jis ateina, kad pasaulį išgelbėtų. „Jo rankoje vėtyklė; jis išvalys savo kluoną…“ Išvalys mane, tave ir visą pasaulį. Jėzus ateina kovoti su blogiu. Tai bus kova už kiekvieną žmogų. Štai mūsų džiaugsmo priežastis! Jėzus ateina laimėti. Tad patikėkime jam savo silpnybes, apgailėkime nuodėmes, papasakokime, kas mums kelia skausmą ir liūdesį. Tikrai atsiras, kas mus išklausys ir užjaus, bet tik Kristus gali mus apvalyti nuo kalčių, mūsų sąžinę nuo naštos, tik jis gali mūsų silpnumą pakeisti jėga ir liūdesį – džiaugsmu. Jeigu tai suprasime, jeigu pradėsime daugiau galvoti apie Dievą nei apie save, būsime ne tik pilni džiaugsmo, bet ir tapsime meilūs pasauliui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-11.pdf