Vieną rytą rusų katalikų kunigo mamą aplankė pažįstama. Įėjusi į kambarį, kuriame stovėjo televizorius, ji paklausė: „Ar televizorius sugedęs?“ Kunigo mama nustebusi atsakė: „Ne. Kodėl jis turi sugesti?“ Tada kaimynė dar su didesne nuostaba paklausė: „Tai kodėl jis neįjungtas?“

Daugelis iš mūsų esame pripratę gyventi nenutylančiame triukšme. Žinoma, kai kas iš jūsų iš karto užprotestuosite, jog tai ne triukšmas, tai muzika, filmas, žinios. Nėra blogai, jeigu pastebime skirtumą tarp filmo ir, pavyzdžiui, žinių reportažo. O dar geriau, jeigu radiją arba televizorių įjungiame tik tada, kai norime kažko paklausyti ar pažiūrėti. Tačiau faktas lieka faktu: dauguma iš mūsų gyvename apsuptyje daugybės garsų ir vaizdinių. Net jeigu ir nežiūrėtume televizijos programų ir eitume pasivaikščioti, mus apsuptų gatvės reklama šviečiančiais plakatais, muzikos ir skelbimų garsai, sklindantys iš parduotuvių, ir mes nesijaustume likę vieni. Taip lygiai veikiamos ir mūsų emocijos. Mus nuvargina žinios, jaudina muilo operų serialai, mes su azartu stebime sporto rungtynes ir t. t.

O kas tuo metu dedasi mūsų sielos gelmėje? Į kur nukreipti mūsų patys slapčiausi ir giliausi troškimai? Kas slegia dvasią, kokie klausimai ją drasko? Ar žinome? Dažniausiai ne. O kartais net ir nenorime žinoti. Daugelis žmonių nenori pamąstyti apie savo dvasinį gyvenimą. Ir visiškai ne estetiniai išgyvenimai ir ne smalsumas skatina daugelį nepertraukiamai ką nors žiūrėti ir ko nors klausytis. Bet ką, kad tik ne savo širdies balso, ne savo sąžinės. Ir štai čia yra didelė nelaimė ir pavojus mums. Nes toks žmogaus gyvenimas primena naktį skrendantį lėktuvą, kurio sugedę prietaisai. Žinoma, toks skrydis gali pasirodyti įdomus, ypač stiprių nervų žmonėms, kurie mėgsta jausti adrenalino antplūdį kraujyje. Tačiau kad skrydis baigtųsi laimingai, padėti gali tik stebuklas. Jeigu mūsų gyvenimas panašus į tokį nevairuojamo lėktuvo skrydį, kai stiuardesės vaišina gėrimais keleivius, visi linksminasi ir niekam nesvarbu, kas nutiks po valandos ar minutės, tai mūsų požiūris į gyvenimą yra labai neišmintingas.

Tad kaip mums išmokti gyventi išmintingai? Šiandien Evangelija pasakoja apie Joną Krikštytoją – žmogų, kuris, be abejonės, ne veltui pragyveno savo gyvenimą. Kaip jam taip pavyko? Jis žinojo, kodėl gyvena, suvokė savo vietą gyvenime, savo užduotį ir pašaukimą. Visas jo gyvenimas, nuo pradėjimo motinos Elzbietos įsčiose iki kankiniškos mirties, buvo sutelktas į vieną tikslą: paruošti kelią Atpirkėjui. Jonas Krikštytojas privalėjo paruošti žmones Mesijo atėjimui, Kristaus sutikimui, rodyti į Jį, paskui pasitraukti ir leisti veikti Kristui. Būdamas pranašas ir pamokslininkas, jis tarsi gyveno tam, kad kartą ištartų vieną labai reikšmingą frazę: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).

Kur Jonas Krikštytojas sužinojo tiesą, kaip jis turėtų gyventi? Dykumoje. Jis ten gyveno tyloje ir vienumoje. Gyveno ten, kur girdimas Dievo ir savosios sąžinės balsas. Dykumoje, o ne miesto triukšme jis susitiko su Išganytoju, kurio taip laukė. Tai gal ir mums, jūs paklausite manęs, reikia keliauti į dykumą? Atsakysiu, taip. Tai nereiškia, kad turime palikti savo šeimas, darbą, pareigas ir išvažiuoti į Sacharą. Ne kiekvienas yra pašauktas visą savo gyvenimą praleisti vienuolyne. Bažnyčią sudaro žmonės, kurie yra gavę iš Dievo daug skirtingų pašaukimų ir talentų. Tačiau privalome pasirūpinti rasti laiko ir vietą, tinkamus tyliai maldai. Būtent tyliai maldai. Labai svarbu, kad mūsų gyvenime būtų tylos momentų, kada būtume pajėgūs klausyti Dievo balso, kalbančio į mus per sąžinę.

Tad nebijokime, kartais išjungdami televizorių, atsisakydami susitikimų su draugais, mes netapsime laukiniais. Tapsime išmintingesni. Jonas Krikštytojas, vilkėjęs kupranugario vilnų apdaru, strėnas susijuosęs odiniu diržu, valgęs skėrius ir lauko bičių medų ir šaukęs ant fariziejų ir sadukiejų, nebuvo pamišėlis. Jo drabužiai – pranašo drabužiai, maistas – išminčių maistas. Jo žodžiai: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ – tai griežtas kreipimasis, bet tuose žodžiuose skambėjo ir Dievo meilė žmonėms. Elzbieta, Jono Krikštytojo motina, išgirdusi Marijos pasisveikinimą, prisipildė Šventosios Dvasios ir džiaugsmingai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 41–44). Kas gi ten šoktelėjo įsčiose, jei ne mažasis Jonas Krikštytojas?

Brangūs tikintieji, tylos ir vienatvės momentas padės mums rasti mūsų gyvenimo teisingąją kryptį, kurią galbūt esame pametę tarp daugybės reikalų, pareigų ir šiandienio pasaulio sąmyšio. Tyla mums duos galimybę pažinti savo širdį ir prisiartinti prie klausyklos langelio. Tada mūsų gyvenimas taps dvasiškai turtingesnis ir gražesnis. Mes pamatysime mūsų kasdienį gyvenimą kitokioje šviesoje, ir net patys mažiausi mūsų darbai ir įvykiai prisipildys antgamtinės prasmės.

Kaip dažnai sakome, jog mūsų gyvenimas nuobodus ir bespalvis. Deja, tai tiesa. Kaip maža kartais turime tikėjimo ir dvasingumo. Mes, kuriuos Dievas sukūrė amžinybei, mažai turime, kadangi mažai norime, o mažai norime todėl, kad nežinome, ko norėti. Nežinome, nes neklausome Dievo balso, kuris skamba mūsų širdies gelmėje.

Tad pažvelkime šiandien į Joną Krikštytoją ir leiskime Dievui mus vesti į adventinę dykumą – tylą, kurioje skamba Dievo ir sąžinės balsas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-11.pdf