Šio sekmadienio liturgijoje minimos dvi moterys našlės – našlė iš Sareptos, vaišinusi pranašą Eliją, ir auką paaukojusi šventykloje našlė. Jos yra mums pavyzdys ir pamoko mus pažvelgti į mūsų išorinius veiksmus, maldas ir aukas, ar tai atitinka mūsų širdies nuostatas ir jausmus.

Evangelija pasakoja, kaip Jėzus sėdėjo šventyklos moterų kieme, arti aukų dėžių, į kurias pro taurių formos skyles buvo metamos piniginės aukos įvairiems šventyklos tikslams. Jėzus sėdėjo su mokiniais ir žiūrėjo, kaip jo krašto žmonės meta aukas į aukų skrynias. Tarp kitų prie aukų dėžės atėjo viena moteriškė ir įmetė savo auką. Turtuolių pinigai svariai krisdavo ir skardžiai žvangėdavo, o tos moters aukojamų pinigėlių garsą vargiai ar kas išgirdo. Tai, ką ji davė, buvo niekis palyginus su turtuolių aukomis, ji paaukojo du smulkius pinigėlius. Turbūt niekas neatkreipė dėmesio į moteriškę ir jos auką. Bet Viešpats matė jos širdies gelmę. Jis atkreipė į ją mokinių dėmesį sakydamas: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 38–44). Taip ir buvo. Dėlei savo neturto ji galėjo nieko neduoti, nes jokios pareigos neturėjo. Jau daug būtų davusi, jei būtų paaukojusi pusę to, ką turėjo. O ji atidavė viską. Tai parodo labai gilų jos religinį jausmą, pareigingumą, nepaisant visų sunkių aplinkybių, negalvojant apie save. Tai parodo jos nepaprastą pasitikėjimą Dievu ir retą kilniaširdiškumą. „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir tave jis palaikys“ (Ps 55, 23). Nepaprastai gražus yra tos paprastos moteriškės veiksmas, kai aplinkui viešpatavo aukštesniųjų ir turtingesniųjų niekšybės, netikėjimas, godumas, savimeilė ir tuščiagarbiškumas. Ji buvo lyg vieniša, maloni gėlė tarp sužėlusių įsivyravusios laiko dvasios piktžolių. Ji išdygo ne iš fariziejų mokyklos, bet iš senosios išganymo tvarkos ir tiesioginio nuoširdaus įstatymo vykdymo. Džiaugdamasis tuo, Jėzus viešai ją pagyrė. Mat Dievas nežiūri nei žmogaus veido grožio, nei drabužių, juo labiau nežiūri į rankas, duodančias dovanas ar kyšius. Dievas žiūri į širdį, į sąžinę.

Dievas turi keistą savitą buhalteriją: už dvi našlės monetas nepastatysi naujo altoriaus, neužlopysi bažnyčios stogo, net neįsipilsi degalų į automobilį, tačiau pasirodo Viešpats labiau vertina našlės dosnumą nei gausias milijonierių aukas. Jėzus atmeta ir smerkia fariziejų pamaldumo aktus ir išmaldų davimą, nes šie tai darė tik dėl garbės. Bet Jėzus palankiau atsiliepia apie našlę, kuri nesuinteresuotai aukojo visas pajamas iš visos širdies. Viešpats mūsų aukas matuoja ne pagal pinigų sumą, bet pagal širdies dosnumą. Nes tikroji meilė neskaičiuoja naudos ir jai svetimi pataikavimai. Tas, kas myli ar duoda su išskaičiavimu, – nieko neduoda. Apaštalas Paulius sako: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Kartą vienas klebonas juokaudamas savo parapijiečiams pasakė: „Ši bažnyčia yra pastatyta turtuolių patarimais ir vargšų pinigais.“ Kai įvyksta didelės nelaimės – karai, žemės drebėjimai, potvyniai ar sausros, – šokteli žmonių dosnumas. Visa spauda ir televizija tik ir kalba, kas kiek paaukojo. Tačiau tie patys, kurie dosniai dalijo labdaras, kasdienybėje nėra pajėgūs parodyti dosnumo: padėti vienišai našlei, pagelbėti ligoniui, kaimynui padėti sutvarkyti aplinką, atvežti neįgalųjį su vežimėliu į bažnyčią, pasirūpinti vienišu vaiku. Kur kasdienybėje mūsų dosnumas ir kilniaširdiškumas? Nėra bloga parodyti dosnumą didelių nelaimių metu, tačiau būtina nepamiršti šito ir kasdieniniame gyvenime. Visiškai nebūtina trimituoti žiniasklaidoje apie savo dosnumą. Nebūtina, kad apie mūsų gerumą žinotų visi, ir visiškai nebūtina kaskart priminti žmonėms, ką esame jiems gera padarę.

Kartais žmogus atlieka kokius nors darbus vien siekdamas save išgarsinti, įgyti garbę ar šlovę. Kai toks elgimosi būdas tampa pastovus ir įprastas, pasidarome tuščiagarbiai. Rūpinimasis bet kokiais būdais pagarsėti, tuščios garbės siekimas apakina žmogų, atbukina jo savikritiškumą. Tuščiagarbis nepaiso savo realių galimybių ir gebėjimų, negeba savęs objektyviai įvertinti. Dažnai negarbingais būdais ir priemonėmis siekia iškilti ir įsigyti nepelnytą garbę ar šlovę. Rusų rašytojas L. Tolstojus sakė, jog „tuščiagarbiškumas yra tam tikra nesubrendusi meilė šlovei, tam tikra savimeilė, perkelta į kitų nuomonę – jis myli save ne tokį, koks jis yra, o koks pasirodo kitiems.“ Nesunku duoti tai, ko turi su pertekliumi – pinigų, laiko, maisto… Tačiau tikrai sunku būti neturtingos našlės situacijoje. Šio sekmadienio Evangelija skatina mus pažvelgti į save pačius ir patikrinti, kuriems mes priklausome: ar dosniems iš pertekliaus, ar dosniems iš nepritekliaus. „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk 12, 33).

Šiandien mus tikėjimo nori pamokyti vargšė našlė. Aukodama paskutinius pinigėlius, ji mus moko visiško atsidavimo Dievui ir begalinio pasitikėjimo Dievu. Pasaulio akimis žiūrint, neturtingi ir ligoniai yra beverčiai, tačiau Viešpaties akyse jie yra dideli, nes dažniausiai būtent jie, mažai ką begalintys padaryti ar duoti, nesavanaudiškai aukoja pačius save. Meilė, dosnumas, geraširdiškumas, pasiaukojimas neturi būti panašūs į drabužį, kurį apsirengiame tik tam tikromis aplinkybėmis, kad išgarsėtume. Tikras gerumas turi būti kaip mūsų oda, kurią nešiojame visą gyvenimą.

Našlė mus moko nespręsti apie žmones iš jų išorinių veiksmų. Patys dosniausi ir pamaldžiausi dažniausiai būna ne tie, kurie tokius save pademonstruoja. „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins” (Mt 6, 3–4). Našlė mus moko, jog tie paprasti žmones, apie kuriuos greičiausia nerašys spauda ir jų nerodys televizija, yra taip pat pajėgūs padaryti didelių kilniaširdiškų darbų. Našlė mus moko, jog net neturtingiausias žmogus gali dovanoti kitiems neįkainojamą turtą – savo meilę. Našlė mus moko dieviškos išminties – nieko sau nepasilikti, bet viską atiduoti Dievui ir juo visiškai pasitikėti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-10.pdf