Vienas žmogus piktina kitą ne tada, kai jį supykdo savo nedoru elgesiu, bet tada, kai kitą žmogų dvasiškai apiplėšia, padarydamas jį blogesnį, negu kad jis yra pirmiau buvęs, tai reiškia, jog papiktinimu jis įveda kitą žmogų į nuodėmę arba sumažina jo atsparumą nuodėmei.

Atsparumas nuodėmei labai yra panašus į kūno atsparumą ligoms. Kol žmogus sveikas, jis lengvai išvengia ligų: nekenkia jam nei šaltis, nei prastesnis maistas, jis viską lengvai perneša. Sveikatai nusilpus, sumažėja ir atsparumas pavojams, todėl žmogus priverstas saugotis tų dalykų, kurių pirmiau nesisaugojo.

Panašiai atsitinka ir su dvasine mūsų sveikata, su atsparumu nuodėmei. Kol mūsų dvasinė būsena tvirta, ne bet kokia pagunda gali kelti pavojų, nes ji yra lengvai nugalima. Bet kai sielos sveikata sumenksta, pavojingos pasidaro net ir menkiausios pagundos, žmogus pasidaro panašus į nendrę, kuri linksta nuo mažiausio vėjo pūstelėjimo.

Nesuskaičiuojama yra papiktinimų žala. Jie yra bloga sėkla, nešanti daugybę vaisių, kurie dažnai dar blogesni už papiktinimą. Deja, žmogus yra labiau prieinamas piktoms įtakoms nei geroms. Iš čia kyla didelė blogo pavyzdžio galia. Juk dažnai girdime: „Ir kiti taip daro.“ Papiktinimo žala sunkiai beatitaisoma. Kas grąžins papiktintai sielai prarastąjį nekaltumą? Kas ją išvaduos nuo nedorų įvaizdžių, kylančių iš papiktinimo? Kas pašalins nepalankumą geram, pritarus papiktinimams? Kas įstengs susekti visas papiktinimo aukas ir joms grąžinti gerą valią, kurią jos prarado? Tai nebeįmanoma.

Nors tas, kuris sunkiai piktino kitus, ir atsiverstų, tačiau kaipgi jis atvers visus, kuriems buvo žeidžiantis akmuo?

Kad toks piktinimo darbas yra galimas, liudija kasdieninis gyvenimas: kasdien tūkstančiai žmonių yra įtraukiami į bjaurias nuodėmes, jų atsparumas nuodėmei silpsta. Žmonės saugosi padegėjų, vagių, žmogžudžių, tačiau, keista, kai jie visiškai nesisaugo tų, kurie juos įveda į nuodėmę.

Tą bloginimo darbą atlieka pirmiausia atskiri žmonės, kurie savo elgesiu ir kalbomis užgauna tikėjimą, pakerta doros pamatus, giria ir idealizuoja piktadarius – nusikaltėlius, o dorus ir tikinčius žmones žemina ir pašiepia. Tą patį blogą darbą atlieka ir prastos knygos, žurnalai, neskaisčios mados, susirinkimai, pasilinksminimai, iš kurių žmogus išeina blogiau nusiteikęs, nuodėmingai susitepęs. „Vargas pasauliui dėl papiktinimų!“ – perspėja Kristus. Šv. Augustinas sako: „Negalvok, kad nesi žmogžudys, jeigu tu artimą įvedi į nuodėmę, juk tu sužeidi artimo sielą, tu pagrobi tai, kas priklauso amžinybei.“

Piktinasi žmogus ne tada, kai, matydamas pasaulio piktus darbus, pajunta širdgėlą ir pasibjaurėjimą tais dalykais, bet tada, kuomet taip apsipranta su kitų blogais pavyzdžiais, kad nustoja matęs juose ką nors blogo. Taip žmogus yra išvedamas iš gero kelio. Mūsų visuomenėje yra aukštos moralės ir tvirtos valios žmonių, kurie nesiduoda klaidinami. Neretai pamaldūs žmonės, matydami ar girdėdami papiktinimus, užsidega uolumu, atgailauja, kad atlygintų Dievui už daromas Viešpaties garbei skriaudas.

Pasitaiko ir tokių žmonių, kurie piktinasi kito žmogaus gerais darbais. Panašiai piktinosi fariziejai Kristaus mokymu, jo darbais: „Tuomet priėję mokiniai pranešė: Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?“ (Mt 15, 12). Piktinasi ir šykštuolis artimo dosnumu, ir pavydus kito pasisekimu, ir tinginys kito darbštumu. Tai pagedusių žmonių pasipiktinimai, todėl nėra reikalo jų paisyti ir dėl pašaipų mesti gerų darbų, nes ir Kristus jų nepaisė ir neapleido nė vieno gero darbo, kad įtiktų fariziejams.

Kristus, kuris atėjo atitaisyti nuodėmės padarytos žalos, davė įsakymą mylėti artimą kaip save, vadinasi, linkėti artimui to gėrio, kurio linkime sau. Toks linkėjimas įpareigoja vengti papiktinimų, nes jie apiplėšia artimą dvasiškai, o kartais užkerta kelią į Dievo palaimą.

Šv. kun. Jonas Boskas taip kalbėjo vienam kunigui, kuris rengėsi vaikams vesti rekolekcijas: „Skatink jaunimą vengti blogų kalbų. Pasakyk jiems, kad kun. Boskas perskaitė per savo gyvenimą labai daug knygų ir pasakė labai daug pamokslų, bet ne viską prisimena. Tačiau negali pamiršti netinkamo žodžio, kurį jam pasakė draugas, kai jie abu buvo tik 7 metų vaikai. O dabar man 60 metų ir aš tą žodį vis dar atsimenu.“

„Vargas pasauliui dėl papiktinimų!” – perspėja Kristus. Manau, jog nemažai iš jūsų esate ką nors negražaus girdėję ar matę ir negalite pamiršti. Melskitės ir stenkitės pamiršti, negalvoti apie tai ir jūs gyvenime išvengsite daug nuodėmių ir nemalonumų.

Šiandien pasižadame, Viešpatie, ne tik vengti visokio papiktinimo, bet ir melstis už papiktintojus ir papiktintuosius, kad jie atsiverstų ir išvengtų tų bausmių, kurias Tavo Sūnus Jėzus Kristus paskelbė papiktintojams.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-08.pdf