Fariziejai ir Rašto aiškintojai niekada nesisėsdavo valgyti nesiplovę rankų. O po turgaus rankas plaudavo net iki alkūnių. Todėl pamatę, jog kai kurie iš Jėzaus mokinių sėdasi valgyti neplautomis rankomis, ėmė murmėti ir priekaištauti, laikydami tai dideliu Mozės įstatymo pažeidimu. Tačiau Jėzus ėmė ginti savo mokinius. Atrodo, kai kuriems nevalyviems ir netvarkingiems mokiniams, kurie ne visada kruopščiai plaunasi rankas, turėtų patikti, kad Jėzus gina mokinius. Viena tikybos mokytoja aprašė vos pradėjusio eiti į mokyklą vaiko maldą: Jeigu galėčiau gimti iš naujo, prašyčiau Jėzulį man duoti juodą kūno odą. Tada nereikėtų plautis rašalo dėmių. Jėzus nebuvo rankų prieš valgį plovimo priešininkas. Prisiminkime Jėzaus svečiavimąsi pas fariziejų Simoną. Jėzus priekaištavo, jog šis nedavė jam vandens rankoms nusiplauti, kai tuo metu moteris ašaromis plovė jo kojas. Jėzus stengėsi nugalėti pradedančias vyrauti tendencijas, laikančias paliepimą plauti rankas tolygiu Dievo įsakymams. Palestina yra sauso ir karšto klimato kraštas, kur labai trūksta geriamojo vandens. Todėl Jėzus nepriekaištavo mokiniams, kada šie, neturėdami arti vandens, ėmė duoną neplautomis rankomis. Apaštalai, kaip paprasti žmonės, nelaikė tai didele bėda, kai nebuvo arti vandens.

Jėzus diskutuodamas su fariziejais pabrėžė, jog rankų plovimas yra žmonių paprotys. Jo negalima laikyti prilygstančiu Dievo įsakymams. Tačiau fariziejai skyrė didesnį dėmesį įsakymams, skirtiems kūno švarai, nei Dievo įsakymams, kuriuose kalbama apie žmogaus vidaus švarumą, jo sielos tyrumą. Rankų neplovimas nesuteršia mūsų sielos. O nuodėmė labai sutepa ir pažemina žmogų. Pažvelkime į mūsų gyvenimą. Čia daug žmonių sukurtų įsakymų ir įstatymų. Mes negalime jų nesilaikyti, tačiau negalime jų laikytis taip, lyg tai būtų Dievo įsakymai. Daugeliu atvejų žmonių įsakymai yra tiesiogiai susiję su Dievo įsakymais. Pavyzdžiui, draudžiama važiuoti ir eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Nors tai žmonių sugalvotas eismo taisyklių įsakymas, bet kas to nepaiso, daro nuodėmę ir kelia didelį pavojų eismui, savo ir kitų gyvybei.

Tačiau ne visas gyvenimo situacijas apima žmonių įsakymai. Ne viską įmanoma numatyti. Todėl Dievas mums davė nepaprastą pagalbininką – sąžinę. Protu žmogus pažįsta Dievo balsą, kuris jį ragina daryti gera ir vengti bloga. Kiekvienas žmogus įpareigotas laikytis šio įstatymo, kuris girdimas sąžinėje ir įvykdomas mylint Dievą ir artimą. Savo sąžinės gelmėse žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga; ten, kur reikia, jis girdimas širdimi. Tai žmogaus širdyje Dievo įrašytas įstatymas. Sąžinė yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Dievo balsas aidi žmogaus širdyje. Kiekvienam reikia susikaupti norint išgirsti savo sąžinės balsą ir jo klausyti. Kristus šios dienos Evangelijoje nori, kad mūsų sąžinė būtų teisinga, išugdyta. Tokia sąžinė sprendžia teisingai. Ji sprendžia klausydama proto, siekia tikrojo gėrio, kurio nori Kūrėjo išmintis. Mums, veikiamiems blogos įtakos ir nuolat gundomiems labiau klausyti savo pačių nuomonės ir atmesti tikrąjį Bažnyčios mokymą, būtina sąžinę ugdyti. Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo užduotis. Jau nuo mažens vaikus pratiname pažinti ir vykdyti sąžinės suvokiamą vidinį įstatymą. Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui. Jeigu jis laisva valia pasielgtų priešingai, pats save pasmerktų. Būna taip, kad žmogui per mažai rūpi ieškoti tiesos bei gėrio, ir įpratusio nusidėti žmogaus sąžinė palengva kone apanka. Klaidingo dorinio elgesio pagrindas gali būti Kristaus ir jo Evangelijos nepažinimas, blogi kitų pavyzdžiai, pasidavimas aistroms, netinkamai suprastos sąžinės autonomijos siekimas, nesiskaitymas su Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, tikro atsivertimo ir krikščioniškos meilės stoka.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-07.pdf