Daug įvairių gėrybių reikia žmogui, kad jis galėtų išlaikyti savo gyvybę žemėje ir ją puoselėtų: reikia ne tik duonos, pastogės, drabužio, bet ir daugelio kitų dalykų, kurie suteikia jam malonumo, lavina dvasią ir didina jėgas. Bet tos gėrybės neatsiranda pačios savaime, todėl žmonės yra priversti sunkiai dirbti. Dievas pirmiesiems tėvams sakė: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną“ (Pr 3, 19). Darbas žmogų vargina, teikia jam skausmo, kurio žmogus vengia visomis savo jėgomis. Todėl žmogus nemėgsta ir darbo, iš kurio tas skausmas plaukia. Žmogų nuolat veikia du prieštaravimai: vienas – turėti apsčiai reikalingų gėrybių ir antras – turėti jų be skausmo, be nuovargio, be darbo.

Tuos du troškimus sujungia ir sutaiko pinigai, nes jie, viena vertus, suteikia žmogui tai, ko reikia jo gyvenimui, kita vertus, vaduoja jį iš sunkaus darbo ir vargo. Juk, kas turi daug pinigų, tam nereikia sunkiai dirbti ir vargti. Štai kodėl žmonės nieko taip netrokšta, kaip pinigų, manydami, kad tai ir yra žmogaus laimė, tobulybė ir galybė. Todėl neretai žmogų užvaldo godumo aistra. Ji gali apimti ne tik turtingus, bet ir vargšus. Iš godumo randasi aibės nuodėmių.

Godusis skriaudžia savo artimą. Godumas jam neleidžia sušelpti pavargėlio, o tai sunki nuodėmė artimo meilei, nusikaltimas dosnumui. Godusis, godumo apakintas, nemato jam dirbančių darbininkų teisių į žmogaus orumo nežeminantį atlyginimą. Neretai godus darbdavys tiesiog mindžioja žmonių teises ir griauna jų gyvenimą. Lygiai taip ir darbininkas, godumo apimtas, sukčiauja, vagia, dirba nekokybiškai.

Godusis skriaudžia pats save, nes godumas padaro žmogų negailestingą, iškreipia jo dvasią.

Per godumą žmonės išduoda valstybės paslaptis, karų ir kariuomenių planus, išstatydami į pavojų tūkstančius savo brolių, išsižada tikėjimo už pelningas vietas, išduoda savo brolius, ypač tikėjimo ar tautos persekiojimo metu.

Godumas priveda prie suktybės. Negalėdami praturtėti teisėtai, žmonės ima sukčiauti: padirbinėja pinigus ir prekes, klastoja dokumentus, paperka atsakingus asmenis, griauna kitų gerovę.

Godusis griebiasi apgaulės. Kad įsigytų naujo turto, melagingai prisiekia. Teismuose galima sutikti minias liudininkų, kurie neteisingai liudija už pinigus.

Jeigu godusis yra pasiruošęs parduoti savo sąžinę ir savo sielą, tad sunku įsivaizduoti, kas dedasi jo viduje, kai jo turtams gresia pavojus arba kai jis juos praranda. Nemažai yra atsitikimų, kad turtuolis, paradęs savo gėrybes, puola į depresiją ir nusižudo.

Godumas išprovokuoja prievartą: arba plėšiamos svetimos gėrybes, arba, jeigu godusis yra įmonės savininkas, sustabdo darbus, kad darbininkai, bado verčiami, priimtų tik jam vienam naudingus pasiūlymus.

Godusis panašus į akmeninę statulą. Jo akivaizdoje gali vykti skaudžiausios tragedijos, lietis kraujas, žmonės dejuoti ir mirti, tačiau jis nesujudės, neišties nelaimingiesiems pagalbos rankos. Šalta yra širdis, mylinti šaltą auksą.

Broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Evangelija mums primena kitoje vietoje Kristaus pasakytą pamokslą apie gailestingumą ir skatina rūpintis kitais darant gailestingumo darbus, kuriuos Dievas priims kaip jam pačiam daromus: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote… Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam iš šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte.“ Bažnyčia mums labai aiškiai nusako, kokie gailestingumo darbai yra darytini, septyni labdarybės darbai kūnui: alkaną pamaitinti, trokštantį pagirdyti, nuogą apdengti, pakeleivį į namus priimti, kalinį sušelpti, ligonį lankyti, numirėlį palaidoti.

Tie artimo meilės darbai yra labai vertingi Viešpaties akyse. Šv. Leonas yra pasakęs: „Kiekvienas artimo meilės darbas turi reikšmę Dievo akyse, ir joks gailestingumo parodymas nelieka be vaisiaus.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-06.pdf