Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tęsinys. Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus išsiuntė apaštalus po du į miestelius ir kaimus skelbti jo mokslo, o šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie apaštalų sugrįžimą. Sugrįžę apaštalai Jėzui apsakė viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus, matydamas jų džiaugsmą misijos sėkme ir kartu didelį nuovargį, tarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Todėl apaštalai kartu su Jėzumi išplaukė valtimi į nuošalią vietą. Tačiau žmonės vieni nuo kitų susižinojo, kur apaštalai keliauja, ir vėl subėgo pas juos. Kristus matė, jog žmonėms reikia gerų dvasios vadovų. Todėl kartą jis tarė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38).

Visa krikščionybės istorija pasižymi vienu nepaprastu reiškiniu: vienuolišku atsiskyrėlišku gyvenimu. Th. Mertonas sakė: „Vienuolynas yra mokykla, kurioje iš Dievo išmokstame būti laimingi.“ O šv. Pranciškus Salezas žmones, kurie jaučia pašaukimą į vienuoliškąjį gyvenimą, bet nedrįsta juo eiti, drąsindavo: „Vienuolynai yra įsteigti ne rinkti tobulus žmones, o tuos, kurie ryžtasi tobulybės siekti.“ Tačiau Jėzus troško, jog ne tik kunigai ir vienuoliai būtų misionieriai – apaštalai, bet visi krikščionys. Kad per savo gerumą ir meilę atverstų ir patrauktų prie Bažnyčios daug žmonių. Apaštalavimas ir misionierystė suprantama ne tik kaip Evangelijos skelbimas žodžiais, bet ir gerais krikščioniško gyvenimo pavyzdžiais. Geras pavyzdys kur kas greičiau ir įtakingiau patraukia už žodžius.

Jėzus daug kartų pasitraukdavo į dykumą susikaupti, pasimelsti ir pailsėti. Malda yra labai didelis apaštalo ir misionieriaus pagalbininkas ir net apaštalavimo būdas. Dažnai per televiziją, radiją ir laikraščius sužinojus apie įvykdytus žiaurius nusikaltimus, mūsų širdis ima neramiai plakti, kyla pyktis ir keršto jausmas nusikaltėliams. Tuomet, užuot piktinusis, geriau pasimelsti už tuos suklydusius žmones, ypač kad tarp jų tiek daug jaunimo, mūsų sūnų ir dukterų. Gal spaudoje neperskaitysime apie jų atsivertimą, bet žinokime, malda niekada veltui nenueina. „Mūsų pareiga mylėti gerus ir blogus nereiškia, kad mes pritariame blogiui ir jį prilyginame gėriui; tai tereiškia, jog privalome darbuotis, kad gerieji pasiliktų tokie ir kad blogieji mestų savo nuodėmingą gyvenimą“ (G. J. Franceschi).

Šiandien mes prisiminėme gerų pavyzdžių įtaką, maldos galingumą, apaštalavimo pareigą ir būtinumą kiekvienam krikščioniui pailsėti, atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių ir susirasti sau atskirą, lyg tyruose vietą, kurioje ne tik pailsėtume fiziškai, bet ir dvasiškai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-06.pdf