Broliai ir seserys, šis sekmadienis Dieviškojo žodžio liturgijoje mums primena pareigą būti tikėjimo liudytojais. Jėzus, atmestas Nazareto gyventojų, siunčia apaštalus į misijas pas Galilėjos gyventojus, kad galilėjiečiai atgailautų. Siųsdamas mokinius, Jėzus jiems duoda nurodymus. Ką reiškia įeiti į namus ir pasilikti juose iki išvykimo? Jėzus, liepdamas pasilikti tuose namuose, neturi mintyje paprasto viešėjimo. Mokinys, įeidamas į namus, atneša taiką, ir tuose namuose įkuriama meilės ir taikos oazė. Visi tų namų gyventojai yra broliai ir seserys, kuriais apaštalas privalo pasirūpinti. Apaštalo viešėjimas – tai kelionė iš namų į namus, kai negalima neštis nei dviejų tunikų, nei duonos, nei krepšio, nei pinigų, tik lazdą ir kurpes. Mūsų drabužių prašmatnumas, pinigų žvangesys ir kvapnūs valgiai greičiau priviliotų veidmainius, goduolius nei nusižeminusius taikos ir meilės ištroškusius žmones. Kristus vertina neturtą.

Taip ir mūsų gyvenimas yra laikinieji mūsų namai, iš kurių negalime savavališkai pasitraukti, t. y. atimti sau gyvybės. Privalome nusimesti tą dabartinio šimtmečio tuniką, idant galėtume laisvai, nesuvaržyti skelbti Dievo žodį. Neprisirišti prie pinigų, kad šie nesugadintų mūsų širdies. Tačiau jei namai mūsų nepriima, t. y. nenori priimti Dievo žodžio, tiems namams mes esame svetimi. Jų dulkių nuo savo sandalų nusikratymas liudys, jog broliškumas ne vien giminyste grindžiamas, bet ir abipusiais taikos bei meilės santykiais. Tuose namuose nėra taikos ir meilės, juose negyvena Dievo taikos dvasia, todėl tų namų nesantaikos dulkės, lyg koks užkratas, infekcija, neturi prilipti prie mūsų batų ir mūsų persekioti. Jėzus siunčia mokinius po du, norėdamas, kad šie išsaugotų savo bendrystę, savąją bendruomenę.

Mes, tikintys į Kristų, po 2000 krikščionybės metų sudarome apytiksliai 27 proc. planetos gyventojų. Tad XXI am­žiuje lieka 73 proc. gyventojų, kuriuos turi pasiekti Kristaus Evangelija. Mums darosi aišku, jog mes, krikščionys, privalome būti nusiteikę misijoms. Šeimų tėvai yra misionieriai savo vaikams, mokytojai – mokiniams, gydytojai – ligoniams, socialiniai savanoriai – tiems, kuriais rūpinasi, klebonai ir vikarai – savo parapijos tikintiesiems. Vienintelio, ko negalime daryti, tai stovėti susikryžiavę rankas ant krūtinės ir nieko neveikti.

Beveik kiekvienas žurnalas ir laikraštis spausdina dienos, savaitės, mėnesio ar net metų horoskopus todėl, kad žmogus vienaip ar kitaip trokšta sužinoti ateitį, kas jo laukia rytoj… Tad atsiranda daug burtininkų, būrėjų, pranašų, kurie ištuština lengvatikių kišenes ir papildo savas bankų sąskaitas. Kyla klausimas, kas yra tikras pranašas, kas yra pranašystė? Atsakymą duoda šios sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitiniai. Visų pirma pranašas – tai ne specialybė, kurios išmokstama. Pranašas Amosas aiškiai sako: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui.“ Taigi pranašas Amosas nei astrologas, nei ekstrasensas, bet tas, kurį Dievas pasirinko. Ir Amosas skelbia ne savo sugalvotas pranašystes, bet tai, ką jam Dievas liepė skelbti. Atidžiai paanalizavę Izraelio pranašų, pavyzdžiui, Ozėjo, Izaijo ir Jeremijo, veiklą, pamatysime, jog tikrasis pranašas pranašauja ir savo elgesiu.

Evangelija aprašo, kaip Jėzus siunčia naujuosius pranašus – savo mokinius. Jėzus siunčia juos ne tik Dievo žodžio skelbti, bet ir savo elgesiu būti pranašais. Jėzus jiems uždraudžia pasiimti maisto, drabužių ir pinigų: nori juos įtikinti, jog Dievo misija remiasi ne žmonių sugalvotais strategijos ir apsirūpinimo būdais, o iš Dievo plaukiančiu neturtu. Pranašo gyvenimas privalo atitikti Dievo valią. Pranašas, išgirdęs Dievo paliepimą, privalo būti pasiruošęs viską mesti ir eiti ten, kur yra siunčiamas. Kas pasitiki Dievu, tam nieko netrūksta. Norėdamas tuo įsitikinti, apaštalas Petras sakė Jėzui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave. Jėzus tarė: Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Mk 10, 28–30).

Kad apaštalų liudijimas būtų patikimas, jie siunčiami po du, pagal tuometinės teisės reikalavimus. Tai mums priminimas, jog mes visi turime skelbti Evangeliją, o ne pavieniui vienuoliai ir kunigai. Kaip vyras ir moteris yra viena šeima, kad kartu augintų ir auklėtų vaikus. Tikras pranašas kalba ne apie ateities dalykus tuščiam klausytojų smalsumui patenkinti. Jis kalba tam, kad mes savo gyvenime suderintume savo elgesį su Dievo valia. Pranašas yra lyg aliarmo signalas, pavojaus sirena, kuri nepatinka gyventojų ausims, bet yra labai naudinga tiems, kurie miega ir negirdi besiartinančio pavojaus. Pranašas parodo klystantiems išsigelbėjimo kelią. Ir šiandien tarp mūsų yra pranašų. Vienas iš jų šventasis Angelo Roncalli, popiežius Jonas XXIII, nuolankiai ieškojęs naujo ryšio tarp XX amžiaus ir Evangelijos, tarp tiesos ir meilės. Jis drąsiai sušaukė Vatikano II Susirinkimą, tikrai buvo drąsus pranašas daugeliui geros valios žmonių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-06.pdf