Broliai ir seserys, Kristus yra didžiosios naujienos apie meilę skelbėjas. Su Kristaus įžengimu į dangų Jo pasiuntinybė ir Gerosios Naujienos skelbimas nepasibaigė. Jis įsteigė Bažnyčią, palikdamas joje apaštalus, jų mokinius, vyskupus, idant Bažnyčia skelbtų Evangeliją amžių amžiams. Mes smarkiai klystume manydami, jog tik popiežius, vyskupai ir kunigai yra vieninteliai Dievo žodžio skelbėjai. Evangelijos skelbimo užduotis mums visiems lygiai patikėta. Būti savo aplinkoje misionieriumi yra atsakinga ir gan sudėtinga, kadangi žmogus skelbdamas Kristų neretai susiduria su žmonių abejingumu, skepticizmu ir ironija. Jiems būna labai sunku patikėti, jog iš jų gali būti Dievo pašauktas žmogus skelbti Kristų. Taip yra visais laikais.

Kristus, atvykęs į savo kraštą, susilaiko nuo stebuklų norėdamas pakeisti tuos žmones į gera, o ne tam, kad sukeltų savo kraštiečių pavydą ar kad pasmerktų juos dėl jų netikėjimo. Jie turi klausytis ir stebėtis jo žodžių jėga, o ne atmesti jį dėl žemos, jų požiūriu, kilmės. Tačiau mes turime daug pavyzdžių iš amžių prieš Kristų, kur garsių Izraelio sūnų tėvai buvo nekilmingi. Štai Dovydas buvo nusižeminusio žemdirbio sūnus. Amosas – ožkų prižiūrėtojo sūnus. Mozės tėvai taip pat buvo nekilmingi. Šiandien mes turime garbinti Jėzų ir stebėtis juo pačiu, skelbiančiu nuostabų mokslą. Jo išmintis – ne iš studijų, bet iš Dievo malonės. Nazareto gyventojai jį atmetė dėl to, dėl ko, priešingai, privalėjo stebėdamiesi priimti. Jėzus nedarė stebuklų todėl, kad siekė ne sau garbės, bet tėviškės gyventojų dvasinės gerovės.

Praėjusio sekmadienio Evangelijos tekstai kalbėjo apie tikėjimo jėgą. Šio sekmadienio viena iš minčių sukasi apie sunkumą tikėti, apie žmonių nusistatymą Kristaus atžvilgiu. Štai izraelitai, į kuriuos esančius Babilonijos nelaisvėje kreipiasi pranašas Ezechielis, abejoja Dievo ištikimybe. Taip ir Nazareto gyventojai išgyveno tikėjimo į Kristų krizę, nes, viena vertus, jie matė nuostabius jo daromus ženklus ir stebuklus, ir, kita vertus, visi buvo pripratę, jog jis staliaus sūnus. Tikėti ir priimti Dievo įtaką savo gyvenime ir žmonijos istorijoje ne vienam yra sunkus dalykas. Nes reikia priimti tą tiesą, jog žmogus su visa savo technika ir visu moksliniu pažinimu neturi savo rankose visų įvykių giluminės prasmės ir priežasties. Turime priimti tą riziką, jog mums kelią parodo tas, kurio mes nematome – palaiminti, kurie tiki nematę,– tad tikėjimas tam tikra prasme yra problema. Tikėjimo problema nėra paskutinių amžių reiškinys, nėra tik su krikščionimis susijusi problema. Ji paliečia kiekvieną žmogų, net ateistą. Nori žmogus ar ne, tikėjimas yra tas akmuo, kurį žmogus anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip sutinka savo gyvenimo kelyje. VI amžiuje prieš Kristų žydai buvo labai priblokšti. Jiems buvo didelė drama matyti Jeruzalę užimtą babiloniečių ir daugybę tautiečių deportuojamų iš krašto. Kur Jahvės ištikimybė pažadams? Kur galingoji Dievo Jahvės ranka? – klausė įskaudinti izraelitai. Atrodė, jog Dievas nusigręžė nuo jų ir juos paliko.

Ne mažiau nustebinti ir suerzinti buvo ir Nazareto gyventojai. Jie pažinojo Jėzaus šeimą. Tokią pat kaip ir visos kitos. Jie gerai pažinojo Jėzų, jo vaikystę, paauglystę, jo tėvus, jo darbą. Jis augo kaip ir visi kiti vaikai. Ir atsitiko kažkas keisto, kas sudrumstė jų gyvenimą. Vienas iš jų dedasi Mesiju. Čia, brangūs tikintieji, ir yra tikėjimo drama, pats blogumas: pati blogiausia situacija tikėjimui – tai apsiprasti su juo. Tikėjimas, kuris yra šalia mūsų. Šalia mūsų bažnyčia, vienuolynas, šalia mūsų kunigas, katechetas, šalia mūsų Eucharistija, – viskas taip arti, o mes patys esame taip toli nuo viso šito.

Šio sekmadienio trys skaitiniai aprašo tikėjimo problemiškumą. Pirmiausia izraelitai – jų maištingumas, užsispyrimas, širdies kietumas. Užuot ieškoję sprendimo, kaip įveikti savo abejones Dievo ištikimybe, jie užsisklendžia, nes jų užkietėjusi širdis neįsiklauso į Dievo balsą, kalbantį per pranašą Ezechielį, ir dar giliau įsminga į savo tikėjimo abejones. Antroje vietoje nazaretiečiai. Jie negali abejoti ženklais ir stebuklais, kuriuos Jėzus padarė Kafarnaume ir aplinkiniuose kaimeliuose, tačiau netiki, kad žmogus iš jų, jų kraštietis Jėzus gali daryti tokius stebuklus. Kažkas neįprasto atsitiko, bet nežinia kas. Ir trečias dalykas, labai skirtingas nuo šių dviejų, – tai apaštalas Paulius. Jo patirtis kelionėje į Damaską, kada jis nutrenktas nuo arklio išgirdo Jėzaus priekaištą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji“, buvo tokia pribloškianti, jog jis įtikėjo į Jėzų labai karštai.

Brangieji, tikėjimo krizės metu reikia prašyti Kristaus malonės, idant nugalėtume tą krizę drąsiai ir sąmoningai. Ištikti silpnumo ieškokime stiprybės Dieve. Tikėjimo išbandymų buvo ir bus mūsų gyvenime, tik jie ir įrodo mūsų tikrąją ištikimybę Dievui.

Tikėjimas visose epochose ir kiekvienoje žemės vietoje neišvengia sunkumų. Kokie šiandien mūsų tikėjimo sunkumai? Nesidomėti tuo, kas iš pirmo žvilgsnio žmogui neatneša materialinės naudos. Žmogus labiau tiki mokslo išmintimi, prarasdamas filosofijos ir religijos vertybes. Žmogus netiki, nes tikėjimas jį verčia įsipareigoti, kad jis būtų geras, doras, sąžiningas. Kai gyvenimas virsta kova už būvį, kai stengiamasi perkąsti vienas kitam gerklę, tikėjimas atrodo silpnas, per švelnus, nenaudingas.

Mums reikia būti tvirtiems tikėjimu. Tūkstančiai tikėjimo išbandymų ištinka žmogų. Tačiau tie išbandymai daro mūsų tikėjimą didingą ir tvirtą. Išbandymų ir abejonių metu visų pirmiausia reikia melstis, kalbėtis su Dievu, iš kurio esame gavę tikėjimo malonę. Kaip mokinys, kai jam kas neaišku, klausia mokytojo, taip mes, susidūrę su tikėjimo abejonėmis, kreipiamės į Dievą. Kreipiamės prašydami subrandinti mūsų tikėjimą, nes mūsų dorybės, niekada neišbandytos, lieka nesubrendusios. Kita vertus, mes turime budėti, mokytis ginti savo ir kitų tikėjimą, stengtis jį stiprinti. Atsiminki, jog ne tau vienam kyla tikėjimo sunkumų, pirma tavęs buvo daug žmonių, kurie šiuos sunkumus nugalėjo. Skubėk pas tuos, kurie gali tau ištiesti pagalbos ranką, pas tuos, kurie yra tikėjimo dalykų ekspertai, pas kunigą, vienuolį ar vienuolę, besidarbuojančius tavo parapijoje, parapijietį, kuris įveikė tokius tikėjimo sunkumus. Kaip būtų miela išgirsti liudijimą apie solidarumo, draugystės ir dvasinės pagalbos apraiškas tarp mūsų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-05.pdf