Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Didįjį penktadienį, Jėzus Pilotui tarė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36). Tačiau Pilotas skeptiškai Jėzaus paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Šiandien ir mums neretai kyla klausimas: „Kokia tiesa, tiesa apie ką?“ Ar kalbama apie žmogaus žodžių tiesą, tiesą apie pasaulį? Tiesą apie mus pačius? Tiesą apie Dievą? Mūsų patirtis rodo, jog be tiesos gyventi neįmanoma. Be jos negebėtume būti tarp žmonių laimingi, negalėtume teisingai vertinti nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Jeigu žmogus nežino tiesos apie pasaulio ir paties žmogaus Kūrėją, reiškia jis nežino pačios svarbiausios gyvenimo tiesos. Be tiesos žmogus negali sėkmingai bendradarbiauti su kitu žmogumi. Be tiesos neįmanoma nei draugystė, nei meilė. Be tiesos žmogui neįmanu dvasiškai augti ir teisingai morališkai elgtis. Kartą Lenkijos vyskupas Jerzy Ablewicz lankėsi skulptūrų parodoje. Jo dėmesį patraukė viena skulptūra, pavadinta „Modernus žmogus“: skulptūroje pavaizduotas žmogus turėjo didžiules akis, storas ir plačias lūpas, plačias ir plonas ausis, o vietoje smegenų – elektros laidų raizgalynę. Apžiūrėjęs skulptūrą, vyskupas tarė: „Ecce homo – štai žmogus. Be Šventosios Dvasios jis panašus į robotą automatą, beprotišką mašiną, kitų mašinų vergę.“ Šiuose žodžiuose nuskambėjo skaudi tiesa apie šiandienį žmogų, kuriam taip dažnai tragiškai trūksta Šventosios Dvasios tiesos. Šalia tiesos, prie žmogaus labai glaudžiai šliejasi melas. Galima būtų manyti, jog viena iš pačių pirmųjų vaikystėje padarytų nuodėmių buvo melas. Galbūt mažas melas, tačiau tai buvo pirmasis moralinis pralaimėjimas. Ne vien tik vaikai meluoja. Pasitaiko, jog meluoja ir tėvai. Ir mums visiems yra pasitaikę tokių situacijų, kai lyg vaikai melavome stengdamiesi išsaugoti sveiką kailį. Kartkartėmis melas prasiskverbia ir į politikos pasaulį, kai politikai vienaip kalba, kitaip rašo, dar kitaip daro.

Todėl žmogui labai reikia Tiesos Dvasios, Meilės Dvasios, Santarvės Dvasios, Džiaugsmo Dvasios, Kantrybės Dvasios, Meilumo ir Gerumo Dvasios, Ištikimybės Dvasios, Švelnumo ir Susivaldymo Dvasios. Viso šito reikia, kad būtume laimingi savo pasaulyje, užlietame Šventosios Dvasios tiesos šviesos.

Žmogui reikia meilės, nes ji yra giliausias tiesos apie žmogų bruožas. Meilė, kuri yra Dievo atspindys žmoguje, nes „Dievas yra Meilė“. Žmogui reikia džiaugsmo. Meilė žmoguje virsta džiaugsmu, kurį kaip ir tiesą visi vertina. Didžiausi džiaugsmai gyvenime ateina iš savo vertės ir iš to, kas mes esame kitiems, supratimo. Žmogui reikia santarvės Dvasios. „Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14, 33). Žmogui reikia santarvės jo paties širdyje, santarvės su artimaisiais, kaimynais, su kiekvienu jį supančiu Viešpaties kūriniu, nes tuo pasireiškia tiesa apie žmogų. Žmogui reikia kantrybės. Kantrybė yra būtina, idant pažintume tiesą apie save ir kitus. Kaip sako šv. Grigalius I: „Kantrybė yra visų dorybių šaknis ir sargas.“ Turime išmokti tik vieno dalyko – ištvermės kentėjimuose. Žmogui reikia meilumo Dvasios. Meilumas yra pirmasis Dievo meilės mums pasireiškimas. Išmokime meilumą parodyti žodžiais ir darbais. Filosofas Šopenhaueris teigė, jog „priešiškus žmones su trupučiu mandagumo ir meilumo galima padaryti minkštus, kaip šiluma padaro minkštą vašką“. Žmogui reikia gerumo. Žmogus alksta gerumo, to polinkio kiekvienam sutiktajam atsiteisti geru už pikta, šypsniu už įžeidimą. Ž. Ž. Russo mums siūlo „pirma būti geriems, tada būsime ir laimingi“. Pirmoji žmogaus gerumo sąlyga – ką nors mylėti, antroji – ką nors gerbti. Žmogui reikia ištikimybės Dvasios. Ar galima būtų kalbėti apie tiesą, jei nebūtume ištikimi? Reikia būti ištikimiems puoselėjant savo jausmus, ištikimiems atliekant savo pareigas. Žmogui reikia švelnumo Dvasios. Atidžiai paskaitę Evangeliją rasime labai daug Kristaus švelnumo pavyzdžių. Jėzaus begalinis švelnumas skatino ir skatina žmones atgailauti ir pasitaisyti. Todėl ir mes turime suprasti, jog tik vieną kartą pereisime gyvenimo keliu – todėl švelnumą, kurį galiu parodyti, gerą darbą, kurį galiu padaryti artimui, atliksiu dabar, o ne rytoj. Žmogui reikia susivaldymo Dvasios. Susivaldymas – kantrybės brolis. Nesusivaldantis žmogus negali būti ištikimas tiesai.

Šventoji Dvasia su mumis ir mumyse eina per gyvenimą. Todėl krikščioniui kasdien reikia Sekminių, reikia Šventosios Dvasios kaip oro ir vandens. Ji mus pakelia į dvasinio gyvenimo aukštumas, laimina mūsų darbus ir žingsnius, praplečia mūsų akiratį, kad plačiau galėtume pažvelgti į gyvenimą ir rasti atsakymus į iškylančius klausimus: žmogau, kas esi? Kam gyveni žemėje? Iš kur atėjai ir kur eini? Kokia tavo gyvenimo prasmė? Štai pagrindiniai klausimai, su kuriais kiekvienas protaujantis žmogus susiduria. Nemanykime, kad jei Sutvirtinimo sakramentu gavome Šventąją Dvasią, tai dabar ji viską už mus padarys: ir tikėjimą sustiprins, ir drąsos skelbti tikėjimą suteiks, ir tikėjimą apgins, ir tautą iš nelaimių išvaduos. Ne, brangieji, ne Šventoji Dvasia už mus dirba, bet mes privalome Šventosios Dvasios įkvėpti darbuotis, skelbti tikėjimą ir taurinti savo tautą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-04.pdf