Šiandien mūsų žvilgsnis nukreiptas į išaukštintą danguje Jėzų Kristų. Bažnyčia švenčia Kristaus dangun žengimo slėpinį trokšdama, kad ir jos nariai pasiektų laimingą amžinybę, kaip Dievo dovaną ir atpildą už jo valios vykdymą. Ši šventė atskleidžia Kristaus buvimo Bažnyčioje ir kiekviename iš mūsų slėpinį. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus 40 dienų buvo su apaštalais ir savo mokiniais, kad išsklaidytų visas abejones jo prisikėlimu, kad mokinius padarytų Dievo karalystės žemėje liudininkais ir Gerosios Naujienos skelbėjais. Juk Kristaus misija žemėje buvo atskleisti begalinę Dievo meilę žmogui jį atperkant Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi. Jėzus mums dovanojo gyvenimą po mirties. Visa tai skirta tam, kad ir mes pasiektume laimingą amžinybę Viešpatyje. Taigi turime ne žiūrėti užvertę galvas į dangų, bet jo siekti atsiversdami, atleisdami artimui jo kaltes, gyvendami pagal Dievo įsakymus.

Argi prisikėlęs iš numirusių Kristus negalėjo fiziškai pasilikti tarp mūsų? Argi nebūtų nuostabu, jei galėtume gyvai su Jėzumi pasitarti, jam pasiguosti, jo pagalbos paprašyti? Bet juk Kristus, įžengęs į dangų, yra amžinai su mumis. Jo buvimas jau neapribotas teritorijos ir laiko. Jis dabar yra tarp mūsų visame pasaulyje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename tabernakulyje. Jis gali pasiekti kiekvieną, ateiti į kiekvieno širdį. Kristaus įžengimas į dangų neturi mūsų liūdinti, lyg būtume likę šioje žemėje vieni. Priešingai, Jėzus yra tarp mūsų šv. Eucharistijoje, Dievo žodyje, Šventosios Dvasios veikime, todėl su viltimi atiduodame Jėzui savo kasdienius vargus ir nesėkmes, ligas ir skausmus. Tikėjimu į Atpirkėją esame Jo guodžiami, suraminami ir sustiprinami. Kristaus Žengimo į dangų iškilmė yra nuoširdus kvietimas pakelti savo žvilgsnį nuo daiktų aukštyn į dangų, į amžinąsias vertybes, į ten, kur viešpatauja Dievo valia. Kaip sako apaštalas Paulius: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–3). Jis nori pasakyti, kad mes rūpindamiesi žemiškais reikalais neužmirštume dvasinių vertybių, kad gyvendami Evangelijos dvasia būtume atsakingi už dvasinį – dorinį pasaulio tobulėjimą, kad žvelgdami į dangų gebėtume žemėje visa atnaujinti Kristuje. Privalu išeiti iš sąstingio bežiūrint į dangų, iš tingumo, iš baimių ir neryžtingumo, iš tikėjimo silpnumo ir nuopuolių. Kristus nori, kad būtume jo liudininkai, kad kaip ir jis guostume nelaimių ištiktuosius, rodytume solidarumą kenčiantiesiems. Žiūrėti aukštyn reiškia žiūrėti ne į išorę, bet į dvasingumą; reiškia mažiau išlaidavimo ir daugiau gailestingumo; mažiau abejingumo ir daugiau pareigingumo; mažiau egoizmo ir daugiau altruizmo; mažiau kalbų ir kritikos, daugiau veiklos; mažiau pramogų, daugiau pagalbos ir tarnavimo kitiems; mažiau neapykantos, daugiau gerų darbų. Įžengimas į dangų yra mūsų gyvenimo tikslas, kiekvienos mūsų gyvenimo dienos tikslas.

Kai sakome, kad Dievas yra danguje, tai reiškia, kad dangus yra tenai, kur yra Dievas. Kai sakome, kad kuris žmogus tikrai nuėjo į dangų, tai reiškia, kad šitas žmogus gyveno ir gyvena su Dievu. Mes nešiojamės dangaus ar pragaro pradmenis, kiekvienu darbu ir net žodžiu kuriame savyje ar aplink save dangų ar pragarą, per mus aplink darosi gražus dangus arba juodas pragaras, iš mūsų išteka arba pragariškai karti tulžis, arba skleidžiasi lelijiniai dangaus žiedai. Dangus ar pragaras, atpirkimas ar pasmerkimas yra tik atbaigimas to, kas buvo pradėta su tyrumu ar kalte.

Tad dangus yra ten, kur yra Dievas. Mūsų akys mato aukštus namus, aukštus medžius, aukštus kalnus, virš kalnų mato žvaigždes, o aukščiau žvaigždžių jau nemato nieko, ir būtent ten žmogaus vaizduotė nukelia dangų, Dievo ir jo šventųjų buveinę, todėl ir Kristaus žengimą į dangų vaizduojamės kaip jo persikėlimą į tuos žvaigždėtus plotus. Iš tikrųjų dangus ne ten, kur mūsų vaizduotė jį nukėlė, bet ten, kur nei akis negali pamatyti, nei ausis išgirsti, nei širdis pajausti. Dangus yra dvasinėse plotmėse, apie kurias gali sužinoti tik tikėjimo apšviestas protas, nes tik dvasia supranta dvasios dalykus. Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istorijos kulminacija yra Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Ten, kur yra bendrystė su Kristumi, ten yra prisikėlimas, čia ir dabar. Visur, kur tik žmogus įžengia į Kristų, jis žengia į amžinojo gyvenimo erdvę. Žmogus, esantis Kristuje, yra gyvas ir galutinai nemirtingas.

Pats Kristus yra rojus, šviesa, tyras vanduo, tikroji ramybė, į ką krypsta žmogaus širdis. Kaip apaštalas Jonas, tas mylimasis Jėzaus mokinys, ilsisi prigludęs prie Jėzaus krūtinės, taip mylėdamas ir tikėdamas krikščionis glaudžiasi prie Jėzaus Kristaus ir yra Dievo prieglobstyje – rojuje. Kristaus žengimas į dangų mums rodo kelią ir teikia vilties pasiekti šį kelionės tikslą. Jis šalina visas abejones ir skatina eiti paskui jį. Be to, Kristus užtaria mus savo Tėvo akivaizdoje ir padeda keliauti gyvenimo keliu. Jis traukia mūsų širdis paskui save į dangų, nes ten, kur mūsų lobis, ten ir mūsų širdis. Apaštalas Paulius sako: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-04.pdf