Mieli tikintieji, atrodo, kad žodis „meilė“ yra dažniausiai vartojamas žodis visose kalbose. Tačiau šiais laikais jis yra labai nuvertėjęs ir kartais meile vadinami visai ne tie dalykai. Meilė, apie kurią šiandien kalba liturgija, yra graži, tyra, tauri, ji apsti apraiškų darbais: tai meilė Dievui ir artimui. Kyla kausimas: ar gali egzistuoti dvi meilės? Ne. Tai neatskiriama ir vientisa meilė. Todėl turime savęs paklausti, ar mes kiekviename artimame matome Dievo paveikslą? Ar laikome kiekvieną žmogų savo broliu ir seserimi, antruoju Kristumi, kurį privalome mylėti ir jam patarnauti? Dažnai laukiame, prašome, maldaujame iš Dievo pasigailėjimo, bet patys daugybę kartų kieta širdimi neatleidžiame šalia esantiems žmonėms.

Pagal Jėzaus mokymą, pirmiausia ir svarbiausia priežastis, dėl kurios turime mylėti visus be išimties, ta, kad Dievas yra mūsų visų bendras Tėvas. Visi žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, esame vieno dangiškojo Tėvo vaikai – broliai ir seserys. Dievas, mūsų Tėvas, sutvėręs mus panašius į save, davė mums protą, laisvą valią ir įvairių gerų savybių bei talentų. Vėliau per Jėzų jis davė mums savo malonę ir draugystę. Dažnai pagalvojame: tas mano draugas yra toks išdykęs, toks pikčiurna, kad nematau jame jokio panašumo į Dievą. Nematau jame nieko gero, kodėl turėčiau jį mylėti. Įsivaizduokite, kad palėpėje radote seną, apdulkėjusį, suplyšusį paveikslą. Jau norėjote jį išmesti, tačiau netikėtai pasirodė meno žinovas ir pasakė, kad šis paveikslas yra žymaus menininko ir už jį galima gauti krūvą pinigų. Po tokio įvertinimo jau negalvotumėte apie išmetimą, bet norėtumėte paveikslą restauruoti, pasikabinti savo kambaryje. O kai ateitų draugai, rodytumėte jį su pasididžiavimu.

Visi mūsų draugai ir draugės, ir blogiausi, yra Dievo panašumo paveikslas, tik nuo gyvenimo apdulkėjęs ir nuodėmių sužalotas. Ką daryti su tokiu draugu ar drauge? Pasmerkti? Nesikalbėti su juo ir nebendrauti? Ne, reikia nuvalyti tuos nešvarumus, kad vėl pamatytume jų panašumą į Dievo paveikslą. Aišku, kad apsivalyti ir pasitaisyti turi jie patys, tačiau mes galime jiems labai padėti savo gerumu, meile ir malda. Jeigu mes juos smerktume ir išjuoktume, sakytume kaip Kainas: kas man rūpi mano brolis, nesu jo sargas, sukliudytume jiems atsiversti.

Kodėl kitus žmones matome blogesnius už save? Nes mūsų žvilgsnis dažnai yra pritemdytas pykčio, pavydo, neatleidimo, įtarumo. Tokiu atveju mes patys turime pirmiausia nuvalyti savo sąžinę, išridenti rąstą iš savo akies, kad galėtume plačiai su meile atsiverti kitiems. Šiandien Evangelijoje Jėzus mums davė meilės pamoką: Dievo ir artimo meilės įsakymus sujungė į vieną. Dievo veidrodis yra žmogus. Dievas nusileidžia mūsų silpnumui, leisdamas mylėti kitą pagal mūsų žmogiškas ir kūniškas sąlygas. Artimas yra lyg antrasis aš. Jis taip pat kūrinys, kaip ir aš, bet skiriasi nuo manęs. Štai kodėl Jėzus man liepia jį mylėti kaip save patį, esantį kitame žmoguje. Šie du įsakymai nėra vienas šalia kito, bet vienas kitame. Meilė artimui yra kelias, meilė Dievui yra kelio tikslas. Mes klystume, jeigu sakytume, kad krikščionys labai gerai suprato šių įsakymų pusiausvyrą. Buvo epochos, kada akcentuojant Dievo meilę buvo apleidžiama meilė žmogui. Artimas tapdavo lyg instrumentas. Mylėjo žmones „dėl Dievo meilės” arba kad taip įsakyta. Bet juk žmogų, kaip ir Dievą, reikia mylėti be jokių išskaičiavimų. „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų – tasai melagis“ (1 Jn 4, 20).

Dalyvaudami šv. Mišiose pažvelkime vienas į kitą Jėzaus žvilgsniu, iš visos širdies palinkėkime vieni kitiems ramybės, nes visi esame to paties Dievo vaikai, Krikštu tapę broliais ir seserimis. Priimkime Jėzų į savo širdis šv. Komunijoje, prašydami, kad jis išmokytų mus mylėti vienas kitą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-09.pdf