Pranašas Ezekielis, perduodamas mums Dievo žodžius, stengiasi atskleisti kiekvieno žmogaus atsakomybę už išganymą. Žmogaus laisvės ženklas – tai galimybė atsigręžti į gėrį ar blogį, tapti blogam arba geram, atsiversti arba užsispirti.

„Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas“ (Ez 18, 20)

Taigi kiekvienas turi galimybę išsigelbėti. Jėzus tai pavaizduoja tėvo paliepimu dviem sūnums eiti dirbti į vynuogyną. Žydai, ypač fariziejai, laukė Mesijo, laikydami save išrinktaisiais, privilegijuotais, išrinktąja tauta – tai lyg sūnus, pasakęs tėvui „taip“. Jie tikėjo, jog yra paskirti išganymui. Kiti, pagonys, muitininkai ir ištvirkėlės, yra tie, kurie pasakė Dievui „ne“.

Kristus palyginimu nori atskleisti, jog neužtenka būti Abraomo giminės vaiku, negalima remtis praeities privilegijomis: išganymas yra asmeninis dalykas, paremtas elgesiu Dievo akivaizdoje per visą gyvenimą. Visi lygūs, visiems vienodos galimybės, kaip lygūs buvo du sūnūs pas tėvą, vynuogyno savininką. Nelygus yra tik elgesys.

Kristus atpirko visus. Tačiau nuo mūsų priklauso, ar mes pasinaudosime tuo atpirkimu tinkamai. Nes Dievas nieko per prievartą nedaro. Jis suteikia žmogui laisvę apsispręsti.

Tačiau Kristus reikalauja konkretumo mums apsisprendžiant. Atsiliepimas Dievui turi būti konkretus ir veiksmingas. Ne tie įeis į Dangaus Karalystę, kurie šaukia „Viešpatie, Viešpatie“, bet tie, kurie vykdo Dievo valią. Taigi ne tie įeis į Dangaus Karalystę, kurie šaukia: „Mes katalikai, mes krikščionys“, bet tie, kurie gyvena vykdydami Dievo valią, kurios turinį sudaro Bažnyčios klausymas. „Nebus Dievas tėvu tam, kas nenorės Bažnyčios turėti motina“, – sako šv. Augustinas. Čia neužtenka jausmų, sentimentų, prielankumo Dievui, reikia kasdienio paklusnumo jam visur ir visada. Atvirai kalbant, Bažnyčios silpnybių ieško tie, kurie nori pateisinti ar pridengti kraupius savo dvasios griuvėsius. Jų akis bloga, nes nemato šviesos, didžiųjų krikščionybės idealų kilnumo. Jie, būdami dvasiškai akli, iš dvylikos apaštalų mato tik Judą Iskarijotą, aną išdaviką, o vienuolikos šventų apaštalų, paaukojusių gyvenimą už Kristų, nemato. Todėl reikia susimąstyti: ar mūsų jaunimas paklausys dangiškojo Tėvo ir apsispręs eiti darbuotis į Viešpaties vynuogyną – pasaulį, nešdamas meilę, grožį, dorą ir moralę? Ar jiems jau bus visam laikui užrištos akys ir užkimštos ausys, kad ne tik Dievo žodžio neišgirstų, bet ir doros, atsakomybės, moralės ir laisvės nepažintų? Kažkam labai svarbu nupiešti Viešpaties valios vykdymo mokslą – katechetiką ir Bažnyčią kaip tamsybių baubą, kur lyg pasakoje sakoma: neik, ten tamsus miškas ir plėšrūs žvėrys.

Gyvenime nieko nėra, kas būtų galutinis, nesikeistų. Viskas kasdien, kas minutę keičiasi. Meilė, laimė, tikėjimas negali būti duoti visam laikui. Tai reikalauja stropumo, valios pastovumo, nuolatinio atsivertimo, dvasios ir proto atvirumo. Dievo žodis mus kviečia peržiūrėti mūsų mąstymo būdą, teisimo, veikimo, gyvenimo būdą: retkarčiais liautis vadintis krikščionimis ir atidžiai paanalizuoti savo gyvenimą.

Būti nuoširdiems ir sąžiningiems: Šv. Raštas smerkia tuos, kurie iš baimės ir nenoro keisti gyvenimą nenori pažvelgti į save pačius. Jie nori gyventi tik iliuzijų pasaulyje. Už žodžių ir veiksmų širmos lyg už kaukės slepiasi klaidų nepripažinimas. Būkime garbingi, atsimerkime ir pašalinkime visas kliūtis, trukdančias tiesai apšviesti tikrąją mūsų sielos būklę.

Būti drąsiems ir energingiems: jeigu aiškiai pamatome, kad mūsų žodžiai ir elgesys nesutampa, privalome labai greitai reaguoti su visa tikėjimo jėga, idant sulaužytume tokius pražūtingus mūsų įpročius, išsilaisvintume nuo egoizmo ir išdidumo, kuris tik ištuština mūsų krikščioniškąjį gyvenimą ir paralyžiuoja judėjimą. Tikras tikėjimas privalo žmogų stumte stumti, verste versti sekti Kristų visur, net ir į Kalvarijos kalną.

Mums kiekvieną dieną būtina vis iš naujo atsiversti į Dievą. Nesame teisūs ar nusidėjėliai kartą visiems laikams. Kasdien renkamės tarp gėrio ir blogio, taip pasireiškia mūsų laisvė. Žmogaus gyvenimo istorija – tai kaitos kelias. Ne tik keičiamės išoriškai, vyksta ir vidinis mūsų pasikeitimas.

Kol gyvename, tol turime turėti vilties. Kol neatsiverčiame savo širdimi į Dievo valios vykdymą, tol išorinis religinis kultas neturi reikšmės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-08.pdf