Garbiname ir šloviname Tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį“, – šie maldos žodžiai nusako kryžiaus prasmę. Kryžiaus ženklas tam tikra prasme yra mūsų tikėjimo santrauka, nes juo pasakoma, kokia didelė buvo Dievo meilė mums; pasakoma, jog pasaulyje egzistuoja už mirtį, mūsų silpnybes bei nuodėmes stipresnė meilė. Meilės galia stipresnė už mums grasinantį blogį. Kryžius iš tiesų tobulai atskleidžia Dievo užuojautą mūsų pasauliui. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią.

Šią dieną, kai Bažnyčia švenčia Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Evangelija, kurią ką tik girdėjome, primena mums šio didžio slėpinio reikšmę: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad žmonės būtų išgelbėti (plg. Jn 3, 16). Dievas padarė save pažeidžiamą priimdamas tarno išvaizdą, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 7–8). Mes atpirkti per jo kryžių. Kankinimo įrankis, Didįjį penktadienį parodęs Dievo teismą pasauliui, tapo gyvenimo, atleidimo, pasigailėjimo šaltiniu, sutaikinimo ir taikos ženklu. „Žvelgiame į nukryžiuotą Kristų, kad būtume išgydyti iš savo nuodėmių!“ – rašė šventasis Augustinas (Tract. in Jn., XII, 11).

Vienu ar kitu atveju kančia atrodo beveik neatskiriamai susijusi su žemiškąja žmogaus egzistencija. Žmogus savo išbandymą neša nebe vienas, bet kaip kenčiantis Kristaus narys tampa panašus į jį, atnašaujantį save Tėvui. Tie, kurie per savo pačių kančią įsitraukia į Kristaus kančią, yra pašaukti dalyvauti ir Kristaus šlovėje amžinybėje. Ant Kristaus Kryžiaus per kančią buvo ne tik įvykdytas Atpirkimas, bet ir atpirkta pati žmogiškoji kančia. Kristaus Kryžius apšviečia žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia, išganinga Prisikėlimo iš numirusių šviesa. Kristus ypatingu būdu, per Kryžių, susivienija su žmogumi.

Kentėjimai taip pat yra kvietimas parodyti žmogaus moralinę didybę bei dvasinę brandą. Tai įrodo visų kartų kankiniai ir Kristaus išpažinėjai, ištikimi jo žodžiams: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28).

Po Kalvarijos kryžiumi dvasiškai turi susirinkti visi kenčiantys ir tikintys į Kristų, ypač kenčiantys dėl savo tikėjimo. Su meile ir klusnumu apkabindami savo kryžių, galime tapti Kristaus išganymo plano bendradarbiais. Ligoniai kviečiami sąmoningai vienytis su Kristaus kančia ir mirtimi ir tuo prisidėti prie Dievo tautos gerovės. Be Viešpaties pagalbos ligos ir kančios jungas būtų siaubingai sunkus. Išaukštindami Kristaus kryžių ir melsdamiesi jo papėdėje, mes trokštame nešti Kristaus jungą, nes kliaujamės jo pažadu, jog jo jungas švelnus ir jo našta lengva (plg. Mt 11, 30). Kai kurie žmonės neša gyvenimo kryžių, įspaustą savo kūne: tai ligoniai, seneliai, invalidai, emigrantai… Kenčiančio Jėzaus veidas panašus į visų kenčiančiųjų veidus.

Lietuviams šis ženklas ypač savas ir brangus. Garsusis Kryžių kalnas daug kur užsienyje tapo Lietuvos simboliu. Ant kryžiaus susitinka, susilieja žmogaus ir Dievo kančia. Nuolat girdėdami raginimą savo vargus aukoti Jėzui ar kokiam kilniam tikslui, atraskime kryžiuje vilties žinią, kad pats Viešpats dalyvauja žmonijos kančių istorijoje ir verkia kartu su savo kūriniais. Kryžius yra didysis Dievo meilės ženklas. Namuose kabantis kryžius ne tik išreiškia šeimininkų tikėjimą, bet ir nuolat primena bendradarbiavimo su Viešpačiu, ypač kančioje, malonę.

Bažnyčia kviečia išdidžiai pakelti šį šlovingą kryžių, idant pasaulis galėtų pamatyti, kokia didelė buvo Nukryžiuotojo meilė mums, žmonėms. Ji kviečia dėkoti Dievui, nes iš medžio, atnešusio mirtį, iš naujo ištryško gyvybė. Ateikime jo pagarbinti! Tarp mūsų yra tas, kuris taip mus pamilo, kad atidavė už mus savo gyvybę, tas, kuris kviečia žmogų su pasitikėjimu pas jį ateiti. „Koks didžiulis dalykas yra Kryžius! Kas jį turi, tas turi lobį“, – yra pasakęs šventasis Andriejus Kretietis. Nukreipkime savo žvilgsnius į Kristų. Būtent jis mus išlaisvins, kad galėtume mylėti taip, kaip jis mus myli, ir statydinti su Dievu sutaikintą pasaulį. Juk ant šio kryžiaus Jėzus prisiėmė visos žmonijos kančių bei neteisybių naštą. Jis užsivertė ant savo pečių pažeminimus ir diskriminacijas, kankinimus, kuriuos dėl meilės Kristui tenka pakelti tokiai daugybei mūsų brolių ir seserų įvairiuose pasaulio kraštuose.

„Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai aiškiai išreiškia Dievo nepaprastą meilę visiems žmonėms. Dievas mirė už mus, kad ne tik suprastume, jog Dievas mus myli, bet ir suvoktume, kokios baisios nuodėmės pasekmės. Dievas už mus sumokėjo didžiulę kainą. Veidrodyje galime pamatyti, kurioje vietoje išteptas mūsų veidas, kur įsipjovėme skusdamiesi. Toks veidrodis mūsų sielai yra Jėzaus Kristaus kryžius, žiūrėdami į jį išmokstame matyti savo dienos blogybes – kaprizus, tingėjimą, nepaklusnumą, neatidumą, nepamaldumą, egoizmą, melą ir dar daug kitų blogybių. Tačiau Jėzaus kryžius yra toks veidrodis, kuris visų pirma rodo, kaip mums būti didžios dvasios, kilniems, paklusniems, pamaldiems, kupiniems meilės artimui ir Dievui. Nepamirškime, jog Jėzus kenčia, miršta ir prisikelia žmonijoje ir Bažnyčioje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-08.pdf