Evangelijoje sakoma, kad Jėzui pagailo daugybės pas jį atėjusių žmonių. Kitoje Evangelijos vietoje rašoma, jog susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti“ (Mk 8, 2). Gaila man minios – kokie gražūs tie Jėzaus žodžiai! Kokia tikrai tėviška yra jo širdis! Pirmiausia Jėzus aprūpina sielas: moko žmones, atleidžia nuodėmes nusidėjėliams, išgelbėja juos nuo šėtono įtakos; o tada pasirūpina ir jų kūnu. Idant gyventum, reikia valgyti. Tačiau žmogus turi įvairių poreikių, taip pat ir dvasinių, todėl maistas nėra pagrindinis žmogaus poreikis. Badas, kankinantis žmones, ne vien materialinė problema.

Kiekvieną kartą, kai abejingai nusigręžiame nuo kito žmogaus kančios, jo skausmo ir nepriteklių, mes sukeliame dvasinį meilės ir užuojautos badą. Ne duonos, bet meilės stygius sukelia badą. Jūs prisimenate sovietmetį, kada įvairias deficitines prekes pirkdavome iš po prekystalio smarkiai permokėdami. Kristus mus nori šiandien išmokyti dalytis meile, nes meilės nenusipirksi. Žemėje yra ne duonos badas ar vandens troškulys, bet Dievo žodžių girdėjimo badas. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Kas ieško Dievo Karalystės ir jo teisybės, tiems jis žada visa kita pridėti. Kadangi viskas yra iš Dievo, nieko netrūks turinčiam Dievą, jei tik jis pats neatitrūks nuo Dievo.

Tačiau faktas, jog yra badaujančių dėl duonos stokos, atskleidžia gilią „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ prašymo mintį. Bado drama ragina krikščionis, norinčius melstis teisingai, jausti verčiančią veikti atsakomybę, tiek patiems atitinkamai elgiantis, tiek solidarizuojantis su visa žmonija. Šios Viešpaties maldos „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ prašymo negalima atskirti nuo palyginimų apie vargšą Lozorių ir Paskutinį teismą. Kaip sako Benediktas XVI: „Eucharistija yra gailestingumo ir solidarumo mokykla. Kas maitinasi Kristaus Duona, tas negali šiandien likti abejingas tiems, kurie stokoja kasdienės duonos.“

Dievo Karalystės naujumas turi pasireikšti teisingumu paremtais asmeniniais ir socialiniais ekonominiais bei tarptautiniais santykiais, niekada nepamirštant, jog teisingų struktūrų nėra be žmonių, kurie nori būti teisingi. Visuomenei taikstytis su pragaištinga badaujančiųjų būkle ir nesistengti jiems padėti yra piktinanti neteisybė ir sunkus nusikaltimas. Verslininkai, kurių lupikavimas ir pasipelnymas verčia badauti ir mirti šalia esančius tokius pat žmones, netiesiogiai nusižengia žmogžudyste; už tai jie yra atsakingi. Turtingiems žmonėms Jėzus nori pasakyti: duokite, šelpkite, nes trys ketvirtadaliai žmonijos badauja. Dievas nori bendradarbių, štai kodėl Kristus sako kiekvienam iš mūsų, kaip anuomet apaštalams: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 13, 16). Bažnyčia nori, kai jai priklausantys jaustųsi atsakingi dėl bado, tiek materialinio, tiek ir dvasinio. Kristus ir anuomet maitino minią per apaštalų rankas.

Ieškoti Dievo Karalystės ir Viešpaties teisybės reiškia atverti savo rankas ir duona dalytis su kitais, kovoti už žmogaus teises, už socialinį teisingumą. Jeigu mes klausysime Dievo žodžio, jis mums padės išspręsti alkio, troškulio, skurdo ir kitas problemas. „Kūno alkio pasotinimas niekados nėra visiškas, jeigu nėra pasotinamas ir dvasios alkis. Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną, Kristaus skelbiamą teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“, – sako A. Maceina. Kaip ir kokiu būdu žmogus gali pavirsti duona kitiems? Kokios duonos aš ieškau savo gyvenime?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-06.pdf