Žodis yra pati geriausia žmonių bendravimo priemonė. Be žodžio mes negalėtume kitiems perduoti savo minties, savo vidinio gyvenimo. Dievas kalba per pranašus ir galiausiai per savo Sūnų, nes krikščionių Dievas yra ne tylintis, bet kalbantis Dievas. Jis netyli kaip pagonių stabas, bet kalba į žmonių širdis. Tačiau, kad suprastume Dievo žodį, reikia pirmiau žinoti išganymo istoriją, perteiktą Šv. Rašto puslapiuose. Kaip gerai Kristui tinka pavadinimas Žodis, kuris nori mums apreikšti dieviškąjį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą ir mus padaryti jo dalininkais. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia labai svarbų Jėzaus palyginimą. Įdomu tai, jog čia vienas iš tų retų atvejų, kada Jėzus paaiškina pats palyginimo prasmę. Esminis palyginimo dalykas yra aiškus: reikia gyventi klausant Evangelijos.

Sėjėjas išėjo sėti ir plačiais mostais beria gūdus. Jis visiškai nesirūpina, į kokią žemę kris grūdai, net jeigu daug sėklų ir pražus. Tik tie, kurie krito į gerą žemę, atnešė derlių. Šis sėjėjas neskaičiuoja grūdų. Atrodo, jis tiki, jog visokia žemė, netgi kelias ir akmenuota dirva, duos derlių. Visa žemė sėjėjui yra svarbi. Nėra tokio lopinėlio, kuriam nebūtų skirtas sėjėjo dėmesys. Nėra atmestinų žemės plotų. Toks dangaus Tėvui yra mūsų pasaulis ir kiekvienas jame esantis žmogus. Iš Kristaus pasakyto palyginimo apie dirvos kokybę ir augimo sunkumus nesunkiai atpažinsime įvairiomis aplinkybėmis pasaulio ir kiekvieno mūsų situacijas. Jėzus nenori suskirstyti vyrų ir moterų į dvi kategorijas, į tuos, kurie atstovauja gerai žemei, ir į tuos, kurie – prastai. Kiekvienas iš mūsų turime įvairios rūšies dirvos, minėtos Evangelijoje. Vieną dieną būname akmenuoti, kitą lyg suplūktas kelias… Dažnai priimame Evangeliją, bet vėliau štai leidžiamės nugalimi pagundų.

Vienas dalykas yra labai aiškus visiems: būtina, kad sėjėjas ateitų į savo žemes, sutrupintų grumstus, išrinktų akmenis, išrautų piktžoles ir tik tuomet į išpurentą žemę gausiai pribertų grūdų. Žemė, tiek akmenuota, tiek gera, privalo priimti sėklą. Visokie žmonės, kietaširdžiai ir jautrūs, pikti ir švelnūs, visi turi priimti Dievo žodį. Nes šis Žodis visada yra dovana.

Šis palyginimas pasakoja apie skirtingą žmonių širdies atvirumą Dievo žodžiui ir apskritai tikėjimui. Dievo žodis lyg sėkla krinta iš išorės į mūsų širdis ir turi tapti bendra visuma. Deja, mūsų rankos, įpratusios liesti ir branginti brangius daiktus, dažnai nevertina šios iš pirmo žvilgsnio mažos sėklos. Kaip dažnai manome, jog mums svarbiau mūsų tradicijos, nuomonės ir įsitikinimai nei tylūs, šnabždantys į mūsų širdis Evangelijos žodžiai.

Visada klausydamiesi Evangelijos klauskime savęs, kur įkrito Viešpaties žodis, į kokią dirvą? Kaip mažoje sėkloje yra sukaupta didžiulė jėga, išauginanti didelį medį, taip Evangelijos žodyje slypi mūsų ir pasaulio ateities kuriamoji galia. Tačiau Jėzus supranta, jog daug to, kas pasakyta, bus prarasta. Žmonės nepriims. Bet Viešpats niekada negaili gausiai sėti savo Žodžio net į akmenuotas ir kietai sutryptas, lyg kelias, žmonių širdis. Dievas laukia derliaus, jis laukia mūsų atsivertimo. Kristus yra sėjėjas, kuris turi amžinojo gyvenimo žodį. O mūsų širdys – dirva, į kurią krinta to žodžio sėkla. Dieviškojo žodžio sėkla visada ta pati – geriausia; skirtumas tik tai, kaip mes tą Žodį priimame.

O kad Dievo žodžio sėkla visada rastų gerą dirvą mūsų širdyje ir neštų šimteriopą derlių, kaip šv. Pauliaus gyvenime! Kad mes su juo galėtume tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Tai, kas pasakyta Šv. Rašte, pasakyta ne tam, kad mes žinotume, bet kad vykdytume. „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-06.pdf