Švč. Trejybės iškilmė mums sako, kad Trejybėje vienas Dievas yra su kiekvieno iš mūsų gyvenimu susijęs slėpinys, kurio negalime abejingai apeiti. Tai šaltinis, iš kurio mes gimėme krikščionimis. Trejybė mus nuolat lydi visą gyvenimą. Švč. Trejybė yra centrinis mūsų tikėjimo slėpinys. Pradėdami kiekvieną dieną ar kiekvieną svarbų darbą, net sėsdamiesi valgyti, mes žegnodamiesi tariame Švč. Trejybės vardą. Taip norime visa, ką darome, pašvęsti Tam, iš kurio viskas kyla ir kuriam viskas privalo būti skirta – triasmeniam Dievui. Žegnodamiesi mes triasmeniu Dievu laiminame savo gyvenimą. Paprastu rankos judesiu sujungiame Kristaus atperkamąją kančią ant kryžiaus su Švč. Trejybe. Kristupas Kolumbas nesiimdavo jokio darbo pirmiau nesišaukęs Švč. Trejybės. Net savo raštus ir laiškus pradėdavo žodžiais: „Vardan Švč. Trejybės.“ Pakviestas į Salamankos tarybą paaiškinti mokslininkams ir teologams apie savo sumanymą, kuris jį išgarsino amžiams, jis pradėjo tokiais žodžiais: „Vardan Švč. Trejybės aš esu jūsų akivaizdoje, kadangi jūsų valdovai privertė mane kreiptis į jūsų išmintį dėl projekto, kurio be Šventosios Dvasios negalėsiu įvykdyti.“

Daug laiko ir jėgų skyręs Švč. Trejybės slėpiniui įminti šv. Augustinas galiausiai pasakė: „Deus semper maior – Dievas visada didesnis.“ Ir pridūrė: „Jeigu manai, kad supratai Dievą, tai, be abejonės, nebuvo Dievas.“ O garsus rašytojas Gremas Grinas (Graham Greene) perspėja: „Aš saugočiausi tikėti į Dievą, kurį sugebėčiau suprasti.“ Ką jau kalbėti apie Dievą, jei analizuodamas žmogų mokslas pasimeta tarp pastangų atsakyti, kas yra žmogus ir koks jo gyvenimo tikslas. Vienos mokslo sritys tiria fizinį žmogaus organizmą, kitos analizuoja žmogaus psichologiją, trečios – jo egzistavimą visuomenėje, tačiau gautų rezultatų neužtenka norint gauti visapusišką ir galutinį atsakymą. To priežastis labai paprasta: žmogus yra nepaprastai sudėtinga būtybė. Nes jis yra ir materija, ir dvasia, individas ir tuo pat metu visuomenės dalis. Jis, kaip ir viskas, kas egzistuoja, priklauso nuo gamtos dėsnių, ir tuo pat metu turi laisvą valią ir individualią saviraišką. Žmogus ne tik valgo, geria, miega ir dauginasi, jis dar ir mąsto, myli ir galiausiai tiki Dievu, jam atsiskleidžia, siekia jo bendrystės, kartais tiesiog trokšta Dievo. Vadinasi, žmogus turi labai daug skirtingų ir kartu labai sudėtingų aspektų, kurių nepajėgia išanalizuoti gamtos mokslo eksperimentai nei psichologų analizės, nei socialinių mokslų dedukcijos. Užmerkti akis šių aspektų akivaizdoje ir jų neįvertinti – tai nematyti tikrojo žmogaus, iškreipti jo paveikslą ir galiausiai neteisingai žmogų vertinti.

Jei žmogus yra toks sudėtingas ir paslaptingas, tai koks neaprėpiamai ir neišmatuojamai didis jo Kūrėjas – Viešpats! Nes „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį“ (Pr 1, 27). Šiais žodžiais Dievas išreiškia fundamentalią teologinę tiesą apie žmogų, būtent, kad žmogus tam tikra prasme yra Dievo paveikslas, jo kopija. Čia būtina paklausti: ar apreikštoji tiesa, kad mes esame Dievo paveikslas, neiškelia mums kokių konkrečių užduočių? Iškelia ir labai svarbių: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Mes iš triasmenio Dievo gavome gebėjimą ir pareigą kurti Dievo Karalystę žemėje. Dievas yra meilė, o meilė apima viską: meilė visada yra slėpinys, viršijantis žmogaus protą, bet jam neprieštaraujantis; priešingai, meilė dar labiau išaukština žmogaus išmintį. Nes ir įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile, nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Meilė visada pranoksta žinojimą. Nes meilė sujungia visus tris asmenis – Dangaus Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – į vieną visumą. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Švč. Trejybės slėpinio akivaizdoje mes tegalime pamaldžiai nulenkti savo galvas.

Jeigu norime būti ne tik Dievo paveikslas, bet ir Švč. Trejybės buveinė, tuomet ženklas, kad Viešpats mumyse gyvena, pasireiškia, kai mylime brolius ir jiems atleidžiame, kai ieškome taikos ir padedame vieni kitiems. Tai, kas turi krikščionis išskirti iš žmonių minios, yra ne puošnūs drabužiai, ne gražūs veidai ar puikus išsilavinimas, bet tarpusavio meilė. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-05.pdf