Po mokinių nusivylimo, netekties ir pralaimėjimo nuotaikos išgyvenus Jėzaus mirtį ant kryžiaus, po sutrikimo moterims pranešus apie tuščią kapą, Mokytojas pasirodo, nuramina, dar keturiasdešimt dienų keliauja žemės keliais, dosniai dalija Duoną. Tačiau jo buvimas jau kitoks… Pagaliau jis, pažadėjęs atsiųsti Globėją, pakyla į dangų. Tokia paskutinių įvykių chronologija. Tačiau galbūt visai netikėtai ši pabaiga perauga į naują pradžią. Tam pasitarnauja aukštutinis kambarys. Viskas prasideda tuomet, kai našlaite likusi bendruomenė susirenka į kuklų aukštutinį kambarį, kuriame, be mokinių ir Jėzaus Motinos Marijos, rodos, niekas daugiau netelpa. Ir ko norėti? Juk pasaulis ūžauja apie pralaimėjimą… Tačiau viskas, kaip sakoma, prasideda nuo mažų dalykų. Netikėtai aukštutinio kambario sienos pradeda alsuoti ypatingu Šventosios Dvasios artumu. Vietoje, kurios nežino pasaulis, gimsta Bažnyčia. Apaštalų darbuose liudijama, kad, ugnies pavidalu nusileidus Šventajai Dvasiai, mažytė buvusių baikščių apaštalų bendruomenė pasklido po visus žemynus, po visas šalis.

Per dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istoriją išliko aukštutinio kambario patirtis ir jos poreikis. Kiekvienas esame kviečiami į šį kambarį. Labai svarbu, kad ir šiandien kiekvieno krikščionio gyvenimo ir maldos kryptis sutilptų į tą ilgesingą kvietimą: Veni, Sancte Spiritus! Prisiminti šią invokaciją svarbu dar ir todėl, kad ji kyla iš pačios Kristaus širdies. Tai didžiausia Prisikėlusiojo dovana, kiekvieną pasiekianti aukštutinio kambario tikrovėje. Ta visuomet deganti ugnis kyla iš begalinio paties Jėzaus broliškumo ir sūniškumo. Jis yra tas, kuris savo mokiniams pasirodo pirmąją savaitės dieną – tuščio kapo dieną. Jis yra tas, kuris dovanoja ramybę. Aukštutinio kambario svečias yra taip pat Kunigas, užtariantis Dievo tautą. Jis pro užrakintas duris ateina kaip aukščiausiasis Kunigas, aukos Avinėlis ir pats Aukuras. Visa tai išreiškia dovanojantis prisikėlusio Jėzaus kvėpimas. Su mažąja bendruomene Jėzus dalijasi visos Švenčiausiosios Trejybės artumu. Kvėpimas, apie kurį Šventajame Rašte ne kartą kalbama, išreiškia naują kryptį, kuri turi apimti ne tik visą žmogų, bet ir visą istoriją bei kosminę tvarką. Kvėpimu kuriama vienybė. Šiuo dėmeniu įvykis aukštutiniame kambaryje visada skirsis nuo daugelio įvykių istorijos būvyje. Čia gimsta vienybė ir tarpusavio supratimas – žmonijos šeimos pagrindiniai dėmenys. Galime drąsiai teigti, kad Šventoji Dvasia aukštutiniame kambaryje deda naujos žmonijos pamatus. Šventasis Ireniejus savo traktate „Prieš erezijas“ yra pasakęs: kaip iš sausų miltų be vandens neįmanoma suminkyti vientisos tešlos ir iškepti duonos, taip ir be dangiškojo vandens išliejimo neįmanoma vienybė. Skaitinyje iš Apaštalų darbų matome, kad pirmieji apaštalai yra atviri šiai bendrystės patirčiai. Čia gimsta Bažnyčia. Kuo ji kitokia, kuo ji išskirtinė? Pirmiausia tuo, kad peržengiamos asmeninės mąstysenos ir veiksenos sienos: aukštutinis kambarys išsiplečia ir į ilgį, ir į plotį, ir į gylį. Galima sakyti, jog Šventoji Dvasia kuria namus, kuriuose kiekvienas galime atrasti sau vietą. Popiežius Pranciškus vienoje katechezėje yra pasakęs, kad Šventoji Dvasia – tai neišsenkanti Dievo gyvenimo versmė mumyse. Žmogus visada ir visur troško apstaus, gražaus, teisingo ir gero gyvenimo, ilgėjosi gyvenimo, kuriam negrėstų mirtis, kuris galėtų augti ir bręsti iki pilnatvės. Žmogus tarsi keliautojas eina per gyvenimo dykumas ir trokšta gyvojo vandens, galinčio numalšinti gilųjį šviesos, meilės, grožio bei ramybės troškulį. Visi jaučiame tokį troškulį! Ir Jėzus mums duoda šį gyvąjį vandenį: tai Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo, ją Jėzus išlieja mūsų širdyse. Taigi Šventoji Dvasia, ta iš giliausios Jėzaus Širdies tekanti versmė, kuria Viešpats dalijasi su aukštutinio kambario bendruomene, yra skirta visiems.

Prisiminkime Apaštalų darbų tekstą. Knygos autorius šventasis evangelistas Lukas peržengia anuometines visuotinumo ribas ir kreipia žvilgsnį už Azijos ir Šiaurės Vakarų Afrikos horizonto, apima vadinamąjį Vakarų ir Rytų pasaulį, salas ir žemynus. Taip Kristaus – to aukštutinio kambario svečio – meilė Šventosios Dvasios galia aprėpia visų laikų žmones ir visų laikų tautas, kerta sienas, veikia kaskart naujai ir aktualiai. Liepsna, pripildžiusi pirmųjų apaštalų širdis, kiekvieną kartą vis iš naujo įžiebia mumyse tikrą Dievo įkarštį. Taip atnaujinamas žemės veidas. Svarbu nepamiršti, kad šis svarbus darbas, kuriam Dievas panaudoja ir žmogišką trapumą, ir protą, prasideda mažame aukštutiniame kambaryje, durims esant užrakintoms. Šventoji Dvasia kiekvieną pripildo savo malonių. Svarbu tomis malonėmis gyventi vis labiau tarpusavyje dalijantis ir dovanojantis. Tikroji Sekminių logika visada yra dovanojimosi, o ne turėjimo logika. Todėl čia dar labiau išryškėja aukštutinio kambario reikšmė. Jo reikia tam, kad žmogus gebėtų Šventosios Dvasios vadovaujamas pereiti prie dovanojimosi logikos. Visa tai įmanoma jaučiant Dievo artumą, jaučiant Jėzaus kvėpimą. Šiandienos žmogui reikia Dvasios ugnimi perkeičiančios aukštutinio kambario patirties. Ta ugnis – kryžiaus tikrovė, be kurios krikščionybė negali egzistuoti. Mums visiems reikia aukštutinio kambario ir ugnies, kurioje galėtume atpažinti Meilės veidą ir Jo atspindžiu dosniai dalytumės su visais. Tegul mus vienija ir įkvepia Sekminių Meilės ugnis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-05.pdf