Evangelijos tekste dar girdėti Jėzaus krikšto aidas. Jonas Krikštytojas liudija apie Jėzų krikšto prie Jordano kontekste. Pamatęs ateinantį Jėzų, Krikštytojas ištarė šiuos mįslingus žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Romos katalikų liturgijoje – šventosiose Mišiose – šie žodžiai pasigirsta prieš Komunijos dalijimą, skirtumas tik tas, kad Evangelijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas vienaskaita, o liturgijoje daugiskaita. Kodėl evangelistas Jonas kalba tik apie vieną nuodėmę, lyg pasaulyje nebūtų daug nuodėmių? Kokia tai nuodėmė? Skaitydami Evangeliją pagal Joną randame aiškų atsakymą – netikėjimas, tai yra netikėti Dievo meile, taigi netikėti ir broliška meile. Nuodėmė ateina iš šios abejonės, įsišaknijusios giliai mūsų širdyje. Evangelistui Jonui šis netikėjimas yra nuodėmė ir iš jos kyla visos kitos nuodėmės: dėl pasitikėjimo Dievo meile stokos pateisiname visas savo egoizmo ir blogos elgsenos formas.

Kitas svarbus klausimas: ką reiškia „Dievo Avinėlis“? kodėl Jėzus vadinamas „Avinėliu“ ir kodėl tas „Avinėlis“ naikina pasaulio nuodėmę, ištrindamas jos esybę ir tikrovę? Pirmiausia čia galime įžvelgti dvi užuominas į Senąjį Testamentą. Pranašo Izaijo knygos ištraukoje, parašytoje VI a. prieš Kristų, kenčiantis Dievo tarnas (hebrajiškas žodis tālēh gali reikšti ir avinėlį, ir tarną) lyginamas su pjauti vedamu avinėliu: „Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio“ (Iz 53, 3–5. 7–9).

Pagal Jono evangelijos chronologiją Jėzus buvo nukryžiuotas per Paschą, kuri žydams reiškia kasmetinį Dievo išvedimo iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 12, 1–27) sudabartinimą, atliekant maldingą kelionę į Jeruzalę bei atnašaujant avinėlį Nisano mėnesio (kovas–balandis) 14 dieną šventykloje ir paskui šeimos šventės aplinkoje suvalgant paaukotą avinėlį pagal tam tikras apeigas. Jėzus mirė tą valandą, kai Jeruzalės šventykloje buvo skerdžiami avinėliai. Jau ankstyvieji krikščionys Paschos avinėlį laikė Jėzaus provaizdžiu; jo pasiaukojama mirtis ant kryžiaus davė pradžią krikščioniškai Paschos (liet. Velykų), arba perėjimo iš mirties į gyvenimą, šventei. Egipto priespaudoje Paschos avinėlio kraujas tapo lemiamas Izraelio išganymui, o Dievo Sūnus, tapęs tarnu (Gerasis Ganytojas, tapęs avinėliu), žymi ne tik Izraelio, bet ir viso pasaulio, visos žmonijos išlaisvinimą. Izraelis egzistuoja ne pats sau, jo išrinktumas yra kelias, kuriuo Dievas nori ateiti pas visus ir panaikinti netikėjimo nuodėmę.

Su visuotinumo tema kaip tikrąja Jėzaus misijos šerdimi susiduriame nuolat evangelijų pasakojimuose. Žodžiais apie Dievo Avinėlį, kuris neša pasaulio kaltę, šio sekmadienio skaitinyje nuo pat pradžių parodomas Jėzaus kelias. Jono evangelijos pradžioje jau skelbiamas Jėzaus galutinis likimas. Šis avinėlis, pagal Izaijo pranašystę, bus sužalotas, perdurtas dėl mūsų nusižengimų. Ant Kalvarijos kalno Didįjį penktadienį evangelistas Jonas dar kartą mums primins, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis: „(Kareiviai) priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną“ (Jn 19, 33–34). Žydų Paschos avinėlio paruošimo apeigose nurodoma: „Nesulaužysite nė vieno iš jo kaulų“ (Iš 12, 46). Jėzus Kristus savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu naikina pasaulio nuodėmę, prisiimdamas ją ant savęs. Ir tai padarė iš meilės žmonėms: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Kiekvieną kartą, aukodama šventųjų Mišių auką, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje (plg. Žyd 7, 25–27). Kada tik ant altoriaus atnašaujama sakramentinė kryžiaus auka, kuria „jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas.

Jonas Krikštytojas savo liudijimą tą kartą baigė žodžiais: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 32–34). Krikščioniškosios ikonografijos tradicijoje balandis simbolizuoja Šventąją Dvasią. Apie tai užsimena visi keturi evangelistai aprašydami Jėzaus krikštą Jordane. Balandžio įvaizdis primena pasakojime apie kūrimą paminėtą Dvasios plevenimą virš vandenų (plg. Pr 1, 2). Įsikūnijimo slėpinys yra Dievo kūrimo viršūnė ir tikslas. Jėzaus krikšte Dvasia ženklina šio išganymo, Gerosios Naujienos, skelbimo pradžią. Lyginamasis jungtukas „lyg“ (lyg balandį) nurodo palyginimą, kuriuo išreiškiama tai, kas iš esmės nenusakoma.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-12.pdf